Kažkodėl daugelis mūsų vienuolyną laiko kažkokiu baisiu pragaru ar kažkokiu kalėjimu. O malda ar prisipažinimas, kad esi Dievo kūrinys yra tiesiog napsakomai baisus dalykas. Tikėjimas mūsų jau yra mires ir mes kuriame patys įstatymus ir norime, kad net Dievas laikytūsi mmūsų įstatymų. Mes įsivaizduojame, kad ne Dievas mus sukūrė, o mes sukūrėme Dievą. Blogiausia tai, kad istorija ir mokslas jau nebeneigia Kristaus egzistencijos, neneigia jo padarytų stebūklų, turime jo palikimą Naująjį testamentą. Istorija neneigia ir pranašų egzistavimą ir jų palikimą Senajį testamentą, Torą, Koraną ir kitus pranašų paliktus mokymus. Niekas negali paneigti Mozės, Danieliaus, Abraomo ir kitų minimų asmenų egzistenciją. Taigi pamokymus ir nurodymus turime, Kristaus buvima tarp mūsų irgi turie. Kristaus kančiai irgi yra įrodymų pakankamai. Tik su prisikėlimu yra abejonių. Tačiau gerai mes žinome, kad kūnas yra laikina mūsų sielos buveinė. Kad kas iš žemės ta turime atiduoti žemei. Ne bereikalo Kristus yra pasakes, kas Ciecoriau tą Ciecoriu, kas Dievo tą Dievui. Kad žmogus bus prikeltas su kitu negendančiu kūnu. Tai yra mūsų sielai bus duotas neįrantis ir negendantis kūnas. O ir Kristus būtent prisikėlė su tokiu kūnu, kuriam negalioja jokie mūsų materijos dėsniai. Tuomet kyla klausimas kas tada yra mūsų kūrėjas ir kieno įstatymų turime laikytis. Ir aš čia nematau nieko blogo ar smerktino, kad žmogus užsidaro vienatvėje ir nori pabūti su savimi, pabūti ir pasiguosti savo kūrėjui, paprašyti jo pagalbos šiame sunkiame gyvenimo kelyje. Mes turėtume iš to mokytis, o ne kritikuoti. Šiandiena mes matome pinigus, garbe ir valdžia. Ir tai atrodo viskas kas mums reikalinga. Bet dienos bėga, metus keičia metai ir mes net nespėja apsiprasti šioje žemėje turime vieną dieną iškeliauti, atiduodami savo kūnai mūsų taip mylėtai maitintojai žemei. Mūsų kūnas taps kažkokių kitų gyvų būtybių statybine medžiaga. Tad nieko mes iš šios žemės nepasiimame, viską paliekame ir ko tuomet verti tie mūsų turtai, valdžios, garbė, mūsų nuopelnai ir darbai, kad net savo kūna paliekame. Todėl Dievas ir sako, kad tai tik laikinas gyvenimo tarpsnis ir būkite žmonėmis, kad po to nereikėtų gailėtis. Tad kažkiek laiko skirkime ir Dievui, nes jis yra pagrindinė ir didžiausia vertybė mūsų gyvenime.

Senatvėje kiekvienas išprotėja savaip!

kai trenkė tai trenkė, jei makaulėje smegenų nėra tai labai didelė atatranka gaunasi.

Galima ir namuose išsijungti telefoną, internetą ir ramu, kad niekas netrukdytų.