Naujienų portalui tv3.lt Edita Rupeikaitė atvėrė širdį apie netektį ir pasidalijo prisiminimais apie brangų žmogų.
Pradėdama pokalbį apie močiutę, moteris atviravo, kad anksčiau daug laiko praleisdavo pas senelius: „Nemažą savo vaikystės dalį praleidau pas juos. Tai tų pamokų buvo daug. Pamenu, kad prieš einant miegoti reikėdavo kalbėti maldas, nes močiutė buvo labai tikinti. Išmokė tvarkos, nes buvo labai tvarkinga. Ji buvo maža, smulkutė moteris, kuri galėjo nuversti kalnus. Turėjo gerą humoro jausmą ir visada viską atsiminė iki paskutinių savo dienų. Ji buvo šviesaus proto. Turėjo 4 vaikus, 10 anūkų ir 15 proanūkių. Ir visus sugebėjo apsupti meile, visada visais domėjosi. Apie ją pagalvojus – užplūsta be galo atsiminimų ir gražių jausmų.“
Nepaisant to, kad netekties skausmas vis dar jaučiamas, tačiau Edita džiaugiasi, kad močiutė mirė ramiai. „Visiems yra skirta tiek, kiek jiems yra skirta. Džiaugiuosi, kad močiutė mirė be skausmų ir iki paskutinės dienos buvo aktyvi“, – sakė ji.
Edita prisiminimais grįžo į dieną, kuomet sužinojo, kad neteko močiutės: „Ji iškalba nesiskundė ir visada daug visko pasakojo. Su ja nebūdavo liūdna... O ir apie artėjančią netektį nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų. Nors jai buvo 91-eri, todėl netekties galima tikėtis kasdien. Mirė ji staiga... Vaikščiojo lauke ir sustojo širdis, todėl tai buvo gana netikėta visiems.“
Dabar pašnekovė įsitikinusi, kad laikas per greitai bėga ir dažnai pamirštama apie savo artimuosius: „Skubėjimas, lėkimas ir darbai – padaro įtaką mums visiems. Lygiai taip pat ir man. Baisu pripažinti, bet paskutiniu metu tikrai retai nuvažiuodavau į Raseinius aplankyti močiutę. Galėjau dažniau ir paskambinti. Didžiausia klaida – kad mes visada galvojame, jog dar bus laiko paskambinti, nuvažiuoti. Bet iš tiesų tai reikia daryti šiandieną, nes nežinai, kas gali nutikti rytoj. Mes niekada nesipykome ir gailiuosi tik dėl to, kad per retai lankiau.“
