• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aktorius Džiugas Siaurusaitis laimingiausias jaučiasi galėdamas keliauti, dirbti mėgstamą darbą ir savo jaukiuose namuose priiminėdamas bičiulių kompanijas. „Kartais ir apie savo restoraną pasvajoju“, – per interviu apie gyvenimą, aktorystę ir aistrą atviravo pašnekovas.

27

Aktorius Džiugas Siaurusaitis laimingiausias jaučiasi galėdamas keliauti, dirbti mėgstamą darbą ir savo jaukiuose namuose priiminėdamas bičiulių kompanijas. „Kartais ir apie savo restoraną pasvajoju“, – per interviu apie gyvenimą, aktorystę ir aistrą atviravo pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kai tarėmės dėl šio interviu, keliavote po Kubą. Kokių įspūdžių pasisėmėte?

- Pirmąkart su žmona lankėmės šioje šalyje ir praleidome ten 3 savaites. Karštis, puiki muzika ir daug įvairių įspūdžių – tai viskas, ko reikia gerai kelionei. Kelionės maršrutą, pasitaręs su savo bičiuliu, centrinės Amerikos ir Karibų žinovu, Linu Adomaičiu, išrinkau aš, bet Lina (pašnekovo žmona, - aut.past.) tam neprieštaravo. Abu mėgstame ilsėtis intensyviai keliaudami, tačiau kelionės pabaigoje nevengiame ir paplūdimyje ant gulto pasivolioti (juokiasi). Šioje kelionėje vieną didžiausių įspūdžių paliko Havanos architektūra. Tai vienas gražiausių matytų miestų pasaulyje man ir žmonai. Nors man patinka parkai, gamta ir gyvūnai, Kubos architektūra ir atmosfera mane sužavėjo. Tik socializmo ten per daug. Kartais jautėmės tarsi Tarybų Sąjungoje.

REKLAMA

- Tačiau grįžus iš kelionės teko pasinerti į darbus?

- Tiesa. Jau filmuojamas TV3 serialas „Moterys meluoja geriau“. Visų siužeto vingių dar nežinau, tačiau galiu pasakyti, kad mano vaidinamas Kostas suklestėjo. Nuotykių ir įdomių įvykių tikrai netrūks. Džiaugiuosi ir tuo, kad šiame seriale vaidins personažai iš ankstesnių sezonų: Marius Jampolskis, Ramūnas Rudokas ir Nerijus Gadliauskas. Dirbant svarbus ne tik scenarijus, bet ir atmosfera, žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

- Su tokia linksma kompanija turbūt ir kuriozinių situacijų netrūksta...

- Taip, tikrai netrūksta (juokiasi). Visai neseniai filmavome sceną su kolege Vitalija Mockevičiūte. Gal pusvalandį negalėjome nufilmuoti vienos paprastos scenos, nes ji vis neištardavo žodžio „chloroformas“. Vos tik reikėdavo jį ištarti, visi filmavimo aikštelėje prapliupdavo juoktis. Vargais negalais nufilmavome. Net pertraukas darėme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kuris personažas iš dabartinių TV3 serialų „Moterys meluoja geriau“ ar „Rezidentų“ jums arčiau širdies?

Jie abu truputį panašūs, nors profesijos skirtingos. Patys veikėjai nėra šmaikštuoliai. Jie beveik niekada nejuokauja, bet žiūrėti į juos juokinga dėl jų naivumo. Kalbant apie „Rezidentus“, man tai artimesnis personažas nei automechanikas, nes medicina – labiau pažįstama sritis. Su ja susidūriau dar vaikystėje. Mano tėtis chirurgas, todėl turiu supratimą apie gydytojų darbą.

REKLAMA

- Ar šeima neskatino jūsų rinktis medicinos studijų ir sekti tėčio pėdomis?

- Ne. Profesiją rinkausi pats, ir niekas dėl to nepriekaištavo, nereikalavo rinktis medicinos ar kitos srities. Mano mama – interjero architektė, sesuo – tapytoja, todėl ir menas mūsų šeimai nėra svetimas.

REKLAMA

- Kas sudėtingiausia filmuojantis seriale?

- Man sunkiausios scenos, kuriose trūksta logikos ir pokalbiai atrodo tušti, nenatūralūs. Tokie dialogai atrodo skirti tik laikui ištempti. Sunku daryti ir tai, kas yra iš tiesų visiškai nelogiška. Nors, kita vertus, sakoma: kuo aktoriui sunkiau, tuo žiūrovui įdomiau

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Vadinasi, aktorystė – tikro gyvenimo atspindys?

- Nebūtinai. Nėra tokios taisyklės, bet neretai ji tarsi sutirštintomis spalvomis vaizduoja tai, kas vyksta realybėje.

- Įmanoma šį darbą dirbti mechaniškai, be įkvėpimo?

- Tikrai taip. Suvaidinti galima ir be įkvėpimo. Juk jei reikia filmuoti dabar, tuomet ir vaidini nieko nelaukdamas. Tuo ir skiriasi profesionalas nuo neprofesionalo. Ir suvaidinus Hamletą galima vaidinti santechniką. Žinoma, yra vaidmenų, kai sunku fiziškai arba emociškai įsikūnyti, tačiau personažu netampama.

REKLAMA

- Ar neapmaudu, kad nors vaidinate ir dramatiškus vaidmenis, jums klijuojama linksmintojo etiketė?

- O ką galiu padaryti? Nemėgstu, kai mane vadina humoristu. Dažnai gyvenime juokauju, bet, manau, juokeliai turi būti pasakyti laiku ir vietoje. Neturiu pasirengęs jokio pasirodymo ir negaliu pradėti juokinti žmonių iš niekur nieko. Kita vertus, galbūt vaidmenimis žmonės patiki, todėl ir laiko džiugiu, o tai džiugu (juokiasi).

REKLAMA

- Kai kurie žmonės humorą pasitelkia kaip ginklą arba būdą atsidurti dėmesio centre. O jūs?

- Juokauju gana saikingai. Nemėgstu žmonių, kurie nuolatos juokauja ir neįmanoma su jais nuoširdžiai pakalbėti. Norisi juos papurtyti, kad grįžtų į realybę. Liguistas juokavimas kelia tik susirūpinimą. Tačiau nepriimtino humoro man tiesiog nėra. Svarbu tik laikas ir vieta. Net pats nejuokingiausias anekdotas, ar koks medinis bajeris, pasakytas tam tikrame kontekste, gali nuskambėti labai juokingai. - Per paskutinį mūsų pokalbį sakėte, kad gyventi ir suprasti aktorių gali tik tos pačios profesijos žmogus. Su žmona Lina Rastokaite Siaurusaitiene esate ne tik kolegos, bet ir kartu įgarsinate serialo „Svotai“ personažus. Ar nesunku dirbti kartu?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Tikra tiesa. Aktorių darbą gali sunkiai suprasti kitokį darbą dirbantys žmonės dėl nuolatos besikeičiančių grafikų, ilgų darbo valandų, nenuoseklių darbų ir kt. Tačiau dirbti kartu nėra nieko sudėtingo. Mes su Lina kartu vaidiname ir spektakliuose. Sutikite, juk turbūt būtų sudėtingiau dirbti su nekenčiamu žmogumi negu su mylimu. Nors ir tai įmanoma. Manau, dauguma šią veiklą per daug romantizuoja ir pamiršta, kad tai tiesiog darbas.

REKLAMA

- Ar vis dar randate laiko kulinarijai?

- Taip. Vasara – puikus laikas kepti kepsnius kieme. Tai kartu ir būdas atsipalaiduoti. Mėgstu gaminti ir taip leisti laiką, laukti atvykstančių bičiulių. Gaminti pradėjau gal nuo 8 m. Visada mėgau gaminti įmantrius patiekalus, kepiau pyragus, troškinau veršieną, o paprasčiausius kotletus išmokau kepti tik prieš keletą metų. Tad nenuostabu, kad ir šeimoje maistą gaminu aš. Žmona neypatingai mėgsta gaminti, todėl puikiai ir greitai dėl to sutarėme (juokiasi).

REKLAMA

- Kokių dar silpnybių turite?

- Tik maisto gaminimą, paplūdimio tinklinį ir draugų susibūrimus. Kartais ir apie savo restoraną pasvajoju (šypsosi).

- Esate laimingas?

- Taip! Turiu stogą virš galvos, sveiką šeimą, galiu kartais pakeliauti, dirbu mėgstamą darbą. Tikiuosi ir žmonėms patinka tai ką aš darau. Man reikia visai nedaug. Galbūt dėl to ir esu laimingas (juokiasi)?

REKLAMA
REKLAMA

Pirmi kartai...

Žinomas vyras nepabūgo pasiduoti „Prie kavos“ provokacijai ir ilgai negalvojęs atskleidė, kokių prisiminimų bei asociacijų jam kelia tam tikri žodžių junginiai.

Pirmoji kelionė. Tai kelionė į Ameriką. Ši šalis man taip patiko, kad vėliau dar triskart ten apsilankiau.

Pirmoji knyga. Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“. Gal man ją tyčia pakišo tėvai, nes nelabai mėgau praustis vaikystėje (juokiasi)?

Pirmoji meilė. Neprisimenu, kada ji buvo. Mokykloje mylėjau tris klasės drauges. Žinoma, ne vienu metu (juokiasi).

Pirmasis filmas. Sergio Leone „Geras, blogas ir bjaurus“. Atrodo, šis filmas niekada nesensta, nepraranda savo vertės, kaip ir Francio Ford Coppolos „Krikštatėvis“. Kokybė nepavaldi laikui.

Pirmoji gėda. Jeigu ir išdykaudavau, gėdos dėl to nejausdavau.

Pirmasis draugas. Bičiulių gyvenime visada turėjau daug ir visus juos prisimenu.

Pirmoji pamoka. Kai ką tikrai išmokau. Kai spiri į durų rankeną iš apačios, ji apsisuka aplink savo ašį ir nulūžta sąsaja, kuri jungia rankeną su kištuku. Tuomet būna sunku atidaryti duris ir vėliau prasideda pamoka. Juk užtrunka, kol ateina sargas ir viską sutvarko. Pamoka tokia, kad kartais tai susitvarko greitai, todėl reikia dar ir degtukų prikišti į spyną (juokiasi).

REKLAMA

Pirmasis priešas. Esu draugiškas ir nemanau, kad yra žmogus, kuriam aš arba kuris man norėtų pakenkti. Tikiuosi, to ir nebus.

Pirmasis nusvylimas. Kartą kepiau pyragą pagal receptą ir jis nepavyko, todėl išmečiau į šiukšliadėžę, grįžau į parduotuvę ir vėl nusipirkau visų reikiamų produktų. Antrąkart pavyko.

Pirmasis hobis. Sekretai. Puikiai prisimenu, kaip darydavome savo ir ieškodavome kitų. Daug įdomiau už šiandienius žaidimus (juokiasi).

Pirmasis pabėgimas. Iš pamokų bėgdavau nuolatos. Kai tai darydavau rudenį arba pavasarį, problemų nekildavo. Galėdavau bastytis tiesiog gatvėmis. Tačiau žiemą kildavo problemų dėl šalčio. Restoranui pinigų nebūdavo, eidavau į kino teatrą, kur už 10 kapeikų galėdavau bet kuriuo dienos metu žiūrėti filmus.

Pirmasis augintinis. Spanielis Mikis. Visada turėjau šunį. Šiuo metu auginame dalmatinų veislės kalytę.

Pirmasis darbas. Mokykloje veždavo į darbo ir poilsio stovyklą, bet ten daugiau šunybes krėsdavome negu dirbome. Na, o studijų metais daug laiko tekdavo praleisti vilkint Kalėdų Senelio kostiumą.

Pirmasis adrenalino pliūpsnis. Anksčiau norėjau iššokti parašiutu, bet dabar jau nebe.

Pirmasis pasiekimas. Kai „Vaikų balsas“ išrinko „Simpsonų filmą“ vaikų metų filmu. Apdovanojimas buvo įteiktas man, nes aš dubliavau pagrindinį personažą Houmerį.

Parengė: Karolina Marcinkevičiūtė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų