Su naujienų portalu tv3.lt Voldermars pasidalijo savo prisiminimais, didžiausiomis pamokomis bei atskleidė, kuo užsiima dabar. Žinomas vyras atviras – nuo to laiko, kai ėmė muzikuoti krikščioniškoje roko muzikos grupėje, muzikos jis neketino atsisakyti niekuomet.
Prieš daugybę metų sudalyvavote realybės šou „Dangus“. Kaip dabar apibūdintumėte savo patirtį minėtame šou?
Realybės šou „Dangus 2“ man buvo pirmasis tokio mąsto TV projektas, tad patirtį sulyginčiau su pirmąja meile (šypsosi). Neskaitant labai keisto aprangos stiliaus, bandymo dirbtinai užimti daugiau televizinio eterio šmėžuojant kamerų akiratyje ir nelemtos lentynėlės prie lovos, į kurią kas rytą keldamasis trenkdavausi galva, atsiminimai tik patys geriausi ir šilčiausi (šypsosi).
Kas iš to laikmečio jums įstrigo labiausiai?
Tas laikmetis lyg davė startą visiems neabejingiems dainavimui ar kūrybai, išlįsti iš savo namų, garažų ar urvų, ir apsigyventi žiūrovų žydruosiuose ekranuose. Nuo „Dangaus“ ir prasidėjo įvairių „muzikinės kalvės“ projektų era. Man labai įstrigo tai, jog grįžus į realų gyvenimą, dar ilgai buvo daug dėmesio iš aplinkinių, – įkandin gatvėse jaunimas dainavo mano dainas, ateidavo prašyti autografo, norėdavo nusifotografuoti. Netgi fanklubą mano dvi pažįstamos buvo įkūrusios (šypsosi).
Dabartiniu laikotarpiu, norint tokį dėmesį užsitarnauti, reikią gerokai paplušėti TV eteryje. Dabar žmonių, išlepintų visa lengvai prieinama pramogine informacija, taip lengvai nenustebinsi.
Gal kažko gailitės? O gal kaip tik, gavote neįkainojamos patirties?
Kad ir kaip kelia juoką senos nuotraukos, vaizdo įrašai iš pasirodymų, tas perdėtas maivymasis ir nerangūs judesiai (dažnai norisi užsidengti akis bežiūrint), tačiau gailėtis, tikrai nieko nesigailiu, nes būtent tokiu būdu aš tapau tuo, koks esu dabar. O koks esu dabar, pavers mane tokiu, koks tapsiu ateityje. Viskas labai susiję. Tad visą projekte įgytą patirtį labai vertinu. Tai suteikė man daugiau pasitikėjimo savimi, davė pradinį kabliuką tęsti muzikinę karjerą. Tiesą pasakius, ji kiek sulėtėjo, tačiau paskutiniu metu jaučiu, jog atsispiriu su nauja kūrybine energija.
Gal tiek pats šou, tiek ir žinomumas pakeitė jus, kaip asmenybę?
Neslėpsiu, jog iki šou visada svajojau tapti žinomu veidu. Manau, kad ypač tuo metu apie tai svajojo dauguma. Kai po dalyvavimo projekte atsirado dėmesys, tai ėmė mane labai glostyti ir džiuginti. Tačiau aš niekada nebuvau užrietęs nosies. Priešingai, anksčiau aš buvau uždaresnis ir man buvo sunkiau susipažinti su žmonėmis, tad žinomumas tapo puikia proga susirasti draugų ar merginą. Vieni pliusai (šypsosi).
Ar dar palaikote ryšį su kitais minėto projekto dalyviais?
Po projekto palaikėme ryšį su Vaidu Džežulskiu ir Jogaile Šauklyte. Su jais mes koncertavome įvairiuose miesteliuose, klubuose, renginiuose. Šventėme ir Jogailės gimtadienį Panevėžyje. Taip pat retkarčiais kokiuose projektuose susitinkame ir su Soliariu. Šiuo metu tiesiog esame šiuolaikiški „Facebook“ draugai, bet būtų labai smagu ir vėl susitikti.
Beje, mes su Soliariu jau bandėme organizuoti mūsų visų „dangiečių“ susitikimą. Planai nepasiekė įgyvendinimo stadijos, bet tikiu, kad ateity būtinai tai įvyks.
Kaip atrodė jūsų gyvenimas po šou? Ar buvo lengva buvo grįžti į gyvenimą be televizijos, kamerų?
Be abejo – grįžus po šou labai trūko kamerų, projekto komandos, kitų dalyvių. Galų gale, juk ten tereikėjo sau gyventi kaip ponams, kai viskas ant lėkštutės paduota, daryti tai, kas labiausiai patinka, ir dar už tai gauti dėmesio iš už kadro. Kas galėtų to nepasiilgti?
Ar kada esate sulaukęs pastabų iš aplinkinių, jog, neva, sergate žvaigždžių liga?
Gerai neprisimenu bet, manau, kad yra tekę susilaukti užmetimų apie žvaigždžių ligos diagnozę – jei ne tiesiogiai, tai per aplink. Manau, kad taip buvo daugiau todėl, kad tie žmonės manęs nepažinojo. Jiems žinant, jog buvau projekte, užteko net menkiausio dalykėlio, kad galėtų pasakyti: „Koks jis nefainas. Vaidiną čia kažką…“ Bet kad ir kaip su manimi susibičiuliauti, aš iškart mielai atsakydavau tuo pačiu.
Ar kada nors esate pagalvojęs atsisakyti muzikos ar nors kiek nuo jos pailsėti?
Nuo tos akimirkos, kai muzika pirmą kart atėjo į mano gyvenimą (o pradėjau aš nuo būgnininko vaidmens vienoje krikščioniško roko grupėje), niekada nebuvo net minties, kad turėčiau palikti tai ir užsiimti kokia kita veikla. Esmė ta, kad aš nuolat užsiimu labai įvairiomis meninėmis veiklomis: piešiu, filmuoju, montuoju vaizdo įrašus, fotografuoju, statau spektaklius ir pats kartais pavaidinu, pradėjau kurti animaciją. Tačiau muzika visada šalia to buvo kaip pagrindinė šaka. Gal ji man ir neatsibosta todėl, kad ją galiu pateikti labai įvairiai, susiedamas su kitomis išmoktomis sritimis. Tokiu atveju tai įgauna įvairovę, dingsta rutina.
Iš muzikinio pasaulio niekur nedingote – toliau muzikuojate, išbandėte save ir „Eurovizijos“ atrankose. Kokie dabar artimiausi jūsų planai? Ar karantinas juos stipriai pakeitė?
Taip, kartkartėmis aš vis primenu apie save sudalyvaudamas kokiame nors TV projekte. 2019 metų „Eurovizijos“ atranka man buvo svarbi tuo, kad pirmą kartą gyvenime viešai pristačiau ne tik savo kurtą, bet ir aranžuotą kūrinį. Nors tai ir nebuvo labai tinkamas variantas būtent „Eurovizijai“, tačiau man ta daina labai artima, išjausta, o ir pačios muzikos lipdymas joje perteikė didžiają dalį manęs. Manau, tai labai svarbu kiekvienam atlikėjui – perteikti kūryboje savo vidinį pasaulį ir sulaukti atgarsių iš panašiai jaučiančių žmonių.
Taip pat esu įrašęs 2 dainas pas jau Lietuvoje gerai žinomą perspektyvų prodiuserį Donatą Tamašauską-Dzouns. Šiais kūriniais esu labai patenkintas, tad nusiteikęs įrašyti ir visą albumą. Šiuo metu kuriu įvairias dainų idėjas, atsirenku geriausius variantus ir tada jau „gimdysiu“ naujus kūrinius.
Netrukus tas dainas paleisiu į viešumą. Naujausiai dainai „Švyturys“ šiuo metu kuriu animaciją, tai – mano pirmasis bandymas tai daryti. Laiko atima daug, nemažai įššūkių, tačiau noras ir entuziazmas neleidžia nuleisti rankų.
Kadangi aš ir šiaip mėgstu namus, karantinas labai didelio neigiamo poveikio man neatnešė. Tik tiek, kad dabar jau nebėra muzikinių užsakymų, taip pat reikia atidėti ir gatvės grojimus (kuriuos nuo seno be galo mėgstu). Bet mes su mano gera drauge smuikininke Urte Šabūnaite jau rezgame planus važiuoti koncertuoti į daugiabučių kiemus, taip prisidedant prie jau stipriai Lietuvoje plintančios akcijos.
Šiuo metu dėstote ir Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Ko tiksliai mokote?
Taip, jau senokai dirbu Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre neformalaus ugdymo mokytoju. Pagrindinė veikla – renginių organizavimas užpildant juos muzikiniais pasirodymais, vaidinimais, įvairiausiomis atrakcijomis.
Buvau pasikvietęs į svečius pakoncertuoti ir gerus savo draugus – Anatolij Oleinik ir Ievą Zasimauskaitę. Mokiniams tai tikras džiaugsmas. O darbas man labai patinka, nes jame ir pats tobulėju kaip kūrėjas, ir džiugesys ima matant kaip mokiniai tobulėja kartu.
Tikriausiai labiausiai ten mėgstu statyti spektaklius. Įvedžiau tradiciją per Kalėdas parodyti su mokiniais paruoštą, prasmingą, ilgesnės trukmės vaidinimą. Labiausiai pavykęs buvo užpernai rodytas „Mažasis princas“.
Beje, besėdint karantine, subrandinau muzikinę idėją ir su mokiniais įrašėme linksmą karantino muzikinę parodiją. Su draugų bei geranoriškų žmonių pagalba sukūrėme ir klipą. Manau, gavosi tikrai smagus kūrinys šio laiko slogioms nuotaikos praskaidrinti.
Ar sunku būti mokytoju? Su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti?
Man asmeniškai mokytoju būti nėra sunku, kadangi visada stengiuosi su mokiniais bendrauti draugiškai ir jaunatviškai (aš pats dažnai nesijaučiu vyresnis, nei jie). Aišku, būna atvejų, kai jie paveda ar simuliuoja – tada kiek papykstu, pasinervinu, bet greitai atleidžiu ir toliau lyg niekur nieko bendraujame.
Šiais laikais jaunimui dėmesį sutelkti yra ypatingai sunku, taip pat rečiau pasitaiko motyvuoti, rimtai žiūrintys į pamokas ar užklasinę veiklą mokiniai. Tačiau aš tikiu, kad priėjimą galima rasti prie bet kurio iš jų, tik ne visada lengva atrasti tą kodą, kuris atvertų jų vidines duris. Tad tuos, kurių durys atsiveria, aš labai branginu ir vertinu.
