Akyliausieji Ievą pamena iš tų laikų, kuomet dailiai pasipuošusios šviesiaplaukės „Olialia“ gražuolės asistuodavo įvairiose televizijos laidose, renginiuose, šypsodavosi fotografuojamos reklamoms. Šiuo metu Ieva kuria savo plaukų priežiūros produktų liniją ir pasakoja siekianti, kad visi jos kuriami produktai būtų natūralūs.
Buvo sunku įsibėgėti
Ilgų, žvilgančių ir sveikų plaukų lietuvaitei Ievai galėtų pavydėti kiekviena. Ieva įsitikinusi, kad plaukai yra moters karūna, todėl kasdien jiems skiria daug dėmesio, o savo atradimais bei patarimais su kitomis merginomis, norinčiomis turėti tobulus plaukus, dalijasi socialiniuose tinkluose.
„Mano instagramo veikla prasidėjo prieš trejus metus, tačiau dvejus metus aš kalbėdavau angliškai. Pastebėdavau, kad jei gražiai susitvarkau plaukus, gatvėje, prekybos centruose žmonės užkalbindavo ir klausdavo, kokias priemones naudoju, tai mane ir pastūmėjo kurti turinį anglų kalba.
Iš pradžių labai netvirtai stovėjau ant kojų, kūriau turinį ir apie keliones, ir apie vaikus, ir apie makiažus, vėliau susikoncentravau ties plaukais. Susidomėjimas ir sekėjų skaičius augo lėtai, todėl nusprendžiau pabandyti turinį kurti lietuvių kalba. Daugelis mane bandė atkalbėti, sakydami, kad aš gyvenu Amerikoje, Lietuva yra maža ir turėsiu nedidelę auditoriją. Tai manęs neišgąsdino, galvojau, kad geriau turėsiu mažą sekėjų ratą, tačiau žmonės domėsis mano veikla. Dar nėra metų, bet mane seka ir mano veikla domisi beveik 70 tūkst. žmonių“, – apie verslo pradžią pasakojo moteris.
Pasak Ievos, Amerikoje sunku pradėti kurti verslą: „Nežinai šios šalies įstatymų, taisyklių, užtrunka laiko įsigilinti ir daugiau apie tai sužinoti. Taip pat ir kalba yra svetima, lietuviškai viskas paprasčiau, greičiau viską supranti. Bet, kaip sakoma, Amerika yra galimybių šalis, jų čia yra tikrai daug.“
Gyvena paskubomis
Prakalbus apie šeimą, vaikų auginimą ir verslą, Ieva prisipažįsta, auginti du vaikus ir lauktis trečiojo – nėra lengva: „Ypač sunku dabar, pandemijos laikotarpiu. Amerikoje buvo uždarytos mokyklos, nebuvo lengva. Dabar viskas stojo į vėžes, vis lengviau, tačiau ateityje būtinai ieškosiu auklės, nes Amerikoje atstumai yra milžiniški, mano dukra lanko septynis būrelius, sūnus – keturis, todėl savo trečiojo vaiko nenorėčiau auginti automobilyje.
Nėra lengva dirbti ir auginti vaikus, norėčiau, kad auklė gyventų su mumis. Šiuo metu viską suspėju tik paskubomis, verčiuosi per galvą, viską susiplanuoju, stengiuosi viską susidėliot, kad tik suspėčiau. Žinoma, galėčiau suspėti, jei vaikų nevežiočiau į lietuviškas mokyklas ir sumažinčiau burelių skaičių, tačiau vaikams tai patinka, todėl noriu jiems suteikti kuo daugiau laimės ir aktyvumo.“
Pasak moters, gyvenimas Amerikos yra toks, kokį tu jį pats susikuri: „Jei daug dirbi, neskaičiuoji valandų ir visą save atiduodi darbui – gali pasiekti svajonių gyvenimą. Čia daug paprasčiau nei Europoje, jei kuri verslą, bankai labai palaiko tavo idėjas, motyvuoja, neapkrauna mokesčiais.“
Ieva džiaugiasi gyvenimu Amerikoje: „Žmonės Amerikoje man taip pat labai patinka, jie mėgsta prieiti, užkalbinti. Žinoma, daug kam nepatinka amerikiečių nenatūrali šypsena, bet man jau geriau matyti tą netikrą šypseną, nei susiraukusį ir nepatenkintą veidą. Kai atsikraustėme į naujus namus, kaimynai atėjo susipažinti su pyragais, labai malonu, kad žmonės tokie draugiški. Viena kaimynė augino pomidorus ir agurkus, tai vis atnešdavo gėrybių ir mums. Tokie poelgiai net širdį paglosto. Man labai patinka jų kultūra, jų mandagumas ir draugiškumas.“
Į Lietuvą negrįžtų
„Kai dėl pandemijos mano dukra negalėjo eiti į mokyklą ir mokėsi nuotoliniu būdu, vis pasiklausydavau, kaip yra mokomi vaikai. Labai buvo malonu girdėti, kad mokytojai vis primindavo, jog žmonės yra lygūs, reikia visus gerbti ir odos spalva nieko nelemia. Nors vaikams tik penkeri, tačiau juos jau moko, kaip elgtis gyvenime“, – kalbėjo moteris.
Ieva neslepia, Lietuvos ji labai pasiilgo: „Mano vaikai labai laukia, kada galės važiuoti. Dabar, kai grįžtu į Lietuvą, jaučiuosi kaip turistė galinti su visais susikalbėti. Prieš metus į Lietuvą buvau grįžusi po penkerių metų pertraukos, buvo labai gera grįžti, tikėjausi, kad pavyks ir šiemet, bet visus planus sujaukė pandemija. Labai smagu sugrįžti, tačiau gyventi Lietuvoje nenorėčiau. Būtų labai sunku priprasti prie Lietuvos, mano vyras jau dvidešimt metų negyvena Lietuvoje, o aš apie dešimt. Mano vaikai kalba lietuviškai, dukrelė ypač gražiai, labai stengiamės supažindinti su lietuviškomis šaknimis, vaikams tai labai patinka.“
Su vyru Andriumi šeimą sukūrusi moteris pasakojo, kad jų pažintis buvo visai kitokia: „Su vyru susipažinome prieš vienuolika metų Lietuvoje, mus supažindino draugė, tačiau nei aš, nei jis man nelabai patiko. Taip mūsų keliai ir išsiskyrė, po kiek laiko ėmėme susirašinėti. Nusprendžiau su juo dar kartą susitikti, ėmiau pastebėti, kad turime labai daug bendrų interesų, mūsų pomėgiai sutapo, vis daugiau susitikinėdavome. Supratusi, kad mums gali pavykti būti kartu, nusprendžiau atsikraustyti pas jį gyventi į Londoną. Anglija man labai nepatiko. Vyras keletą metų turėjo imigracinę vizą, todėl manęs pastūmėtas jis nusprendė išbandyti laimę Amerikoje.
Mane vyras sužavėjo savo sumanumu, iškalba, verslumu, jis visada laikosi savo žodžio, yra pedantiškas žmogus. Taip pat yra atsidavęs šeimai, nereikia nerimauti, kad jis gali žiūrėti į kitas moteris. Matau, kad jis myli mūsų vaikus ir mane. Amerikiečiai nuo lietuvių skiriasi tuo, kad gyvena lyg pagal knygą, jie niekada nepažeis taisyklių, jų laikysis ir nežengs už ribų.“
