Remdamasi Niujorko menininkų – Andy Warholo, Edwardo Hopperio, Davido Wojnarowicziaus ir kitų biografijomis autorė atskleidžia vienatvės universalumą ir grožį.
Rašytoja O. Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį.
Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja.
Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą.
Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. Jos dėmesio centre atsiduria diktofonu kaip šarvu nuolat prisidengianti poparto ikona A. Warholas, vienatvę tuščiose miesto erdvėse užčiuopęs tapytojas E. Hopperis, menininkas ir aktyvistas D. Wojnarowiczius, mėgėjų meno atstovas, iki pat mirties niekam nerodęs savo baugių darbų Henry Dargeris ir šiame gyvenime ateiviu nuolat jautęsis dainininkas Klausas Nomi, į A. Warholą šovusi rašytoja Valerie Solanas ir kiti.
Be menininkų biografijų ir komentarų apie jų darbus, autorė apžvelgia ir AIDS pandemijos Niujorke kontekstą, miesto gentrifikacijos temą, rašo apie pirmuosius realybės šou, kai savęs išviešinimo manija, tapusi normaliu dalyku šiuolaikiniame pasaulyje, dar tik prasidėjo.
Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų.
Nors to iš mūsų tikimasi, išties nebūtinai visi bus idiliškai susiporavę ar įsisupę į platų draugų tinklą.
Kai kam dėl tam tikrų asmenybės bruožų ar praeities patirčių apskritai nelengva užmegzti artimą ryšį.
Poetiškoje esė „Vienišas miestas“ autorė išpažįsta ir legitimuoja vienatvę, atskleisdama jos universalumą ir grožį.
„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau – parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs.
Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties. Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas“, – apie aprašomų menininkų ir asmeninės vienatvės santykį knygoje rašo O. Laing.
O. Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai.
2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu (Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. – Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo“. Ji yra Karališkosios literatūros draugijos narė. „Vienišo miesto“ lietuvišką leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba.
