Birutė neslepia, kad dabartinė muzika jos nei kiek nedžiugina, ji nebe tokia kaip anksčiau.
Moteris džiaugėsi, kad yra vis dar kviečiama koncertuoti: „Kam patinku, tas pakviečia padainuoti, tai klubuose, tai privačiai restorane. Pastoviai nebe koncertuoju, bet žinote, nelabai ir norėčiau. Kuo toliau, tuo labiau pergyvenu, nes mūsų balsas yra kaip automobilio variklis, balsas veikia, kada jis dirba, o kai tik retsykiais jį lavinį tuomet ir jaudiniesi, kad viskas įvyktų sklandžiai. Vis dėlto jau man ne 30-imt, kaskart galvoju, kad kiekvienas koncertas man yra paskutinis. Nepažįstu jokios dainininkės, kuri būdama mano metų dar dainuotu.
Dabar daug laiko praleidžiu namuose, tokiomis sąlygomis gyvename, kai darbas vyksta nuotoliniu būdu, išeiti mažai kur galima. Ta pandemija padarė labai daug nuoskaudų, kad reikia dirbti nuotoliniu būdu, kaip galima dirbti per stiklą, kaip galima tokiu būdu mokyti dainininką. Per stiklą darbas – ne darbas, dėl to galvoju gal laikas baigti dėstytojauti.“
Birutė atvira, šis laikotarpis jai atnešė vienišumo jausmą: „Gyvenu liūdnai, jaučiuosi vieniša. Skaitau knygas, kai nusibosta, įsijungiu televizorių, pažaidžiu kortomis, ar sprendžiu kryžiažodžius. Jau ir sveikata nebe ta, skauda kelius, sąnarius jie jau sunešioti, kadangi visą gyvenimą aukštakulnius nešiojau. Dar ir svoris nemažas, per tiek metų viskas susinešiojo, tad dabar prieš koncertus tenka gerti nuskausminamuosius vaistus.“
Prabilus apie koncertus, moteris pasinėrė prisiminimus: „Žinote, dabar didelę dalį muzikantų, šokėjų rengia už įvaizdį atsakingi žmonės, o įsivaizduokite, aš viską pirkdavau pati, uždirbtus pinigus išleisdavau drabužiams. Šiandien spintoje kabo nemažai suknelių. Norėjau vis naujo ir naujo rūbo, na, toks gyvenimas. Turėjau savo dizainerius ir siuvėjas. kadangi buvau „pilnoka“, kitaip tariant, apkūni, vis tiek turėjau ir norėjau gerai atrodyti, tad dizaineriai sukdavo galvą, kaip mane aprengti, kad atrodyčiau elegantiška ir ryški. Kartais kreipiasi žmonės dirbantys televizijoje ar prie kitokių projektų ir prašo pasiskolinti mano sukneles.“
Patirties per visą savo gyvenimą užsiauginau nemažai. Atrodo, lyg nieko ir nebereikia. Esu išleidusi knygą, pardavėm apie 4 tūkst. tiražų, vieną esu pasilikus sau kaip prisiminimą. Taip pat vaidinau ir filmuose, ir juos garsinau, pasiekiau viską, ko galėjau norėti.
Moteris sau linki tik vieno – sveikatos: „Aišku ir tai jog norėtųsi, kad ši pandemija greičiau pasibaigtų, jog galėtume laisviau judėti. Ir be abejo nejausti vienatvės.“
Teksto autorė – praktiką atliekanti Ema Zenauskytė.
