V. Baltrušaitis dirbti Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo pakviestas įstaigos kūrimosi pradžioje, 1973-iaisiais, dar studijuodamas istoriją universitete. Po metų buvo atidarytos pirmosios ekspozicijos. Darbo pradžioje muziejaus fonduose tebuvo keliasdešimt baldų, o dabar jų yra tūkstančiai. Šis senųjų baldų rinkinys yra vienas gausiausių šalyje. Vingaudas yra įrengęs bene visas iki šiol veikiančias muziejaus baldų ekspozicijas, rašoma pranešime spaudai.
Laidoje pašnekovas prisipažins, kad būdamas jaunas susižavėjo muziejininko darbu nė nesusimąstęs apie finansines perspektyvas. Anot jo, šios srities darbuotojų algos niekada nebuvo didelės. Nepaisydamas to, jis jau pusę amžiaus su neblėstančiu atsidavimu dirba šį darbą, nes mato jo prasmę – taip prisideda prie kelių šimtų metų senumo vertybių, atkeliavusių iš senųjų Lietuvos sodybų, trobų, dvarų, išsaugojimo visuomenei.
„Šis darbas teikia didžiulį pasitenkinimą. Esu įgijęs gerokai daugiau negu 10 tūkstančių vertybių –visų šių daiktų bendra vertė turbūt būtų ne vienas milijonas eurų“, – sakys Vingaudas ir atskleis, kad dėl vieno eksponato teko vesti derybas net 5 metus, o dėl kito daikto suko galvą kone du dešimtmečius, kol išsiaiškino, iš ko jis pagamintas.
Laidoje V. Baltrušaitis pakvies apžiūrėti dvaro baldus, tarp kurių – nerestauruotas, tačiau kuo puikiausiai išsilaikęs, ypatingą vertę turintis kareliškojo beržo faneruotės stalas iš XIX a. pabaigos. Pasak jo, tokių baldų senovėje būdavo ne tik dvaruose – jų turėdavo ir turtingi kunigai, profesoriai, mokytojai. Mat pedagogas tarpukariu buvo prestižinė specialybė ir vos tik mokslus baigęs jaunas mokytojas algos gaudavo tiek, kad galėdavo už ją nusipirkti bent 3 geras karves.
Pasak V. Baltrušaičio, daugiausia dvaro baldų atkeliaudavo iš Lenkijos, Peterburgo, Prancūzijos, daug jų pagamindavo ir puikūs vietiniai meistrai. Pradėjęs daugiau domėtis, jis sužinojo, kad Lietuvos dvarai pasižymėjo baldų gausa ir savo prabanga nesiskyrė netgi nuo Prancūzijos dvarų, žinoma, nekalbant apie karališkuosius dvarus.
Laidoje V. Baltrušaitis aprodys ir muziejuje įrengtą Suvalkijos sodybą. Anot jo, suvalkiečiai nuo seno buvo užsispyrę, o tai atspindi ir tam tikri senųjų to krašto sodybų elementai.
„Suvalkijoje nuo seno gyvenamųjų namų stogai buvo dengiami čerpėmis. Viena iš priežasčių buvo noras gyventi ne prasčiau už prūsus, vokiečius, kurie stogams dengti naudojo čerpes. Suvalkiečiai buvo užsispyrę žmonės. Galvojo: „Prūsas gali, o kodėl aš negaliu, kuo aš prastesnis?“ Mano galva, svarbiausia žmogui išsikelti tikslą ir po truputį keliant kartelę galima tapti nors ir valstybės prezidentu. Tas „galiu“ labai svarbu“, – mintimis dalinsis pašnekovas.
Laida „Amžius – ne riba“ – šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.
