Kol dauguma jau dėliojasi atostogų planus, dr. A. Landsbergienė sako kol kas net nežinanti, kada pati galės skirti laiko poilsiui – dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, bendradarbiavimas su užsienio mokyklomis ir skaitomi pranešimai užima nemenką jos dienotvarkės dalį, be to, dėmesio reikia ir Karalienės Mortos mokyklai bei „Vaikystės sodui“.
Vasara mokykloje
„Turbūt, kažkuriuo metu vasarą pavyks atsikvėpti, bet birželis tradiciškai yra vienas įtempčiausių mėnesių, kadangi mokslo metų pabaigoje vyksta daugybė dalykų – mokinių išleistuvės, jų išvykos su mokytojais, progresų aprašų ruošimas ir kiti svarbūs akademiniai dalykai.
Be to, šiuo laikotarpiu mokytojai dažnai sprendžia dėl savo karjeros pokyčių, o tai reikalauja daug dėmesio ir administracinio darbo.
Nors pati tiesiogiai šiuose procesuose nebedalyvauju, aktyviai dirbu su vadovų komanda – planuojame organizacijos strategiją ir dėliojame ateinančių metų prioritetus. Šiems darbams skiriame ir daug dėmesio, ir daug laiko, tad man ramesnis etapas visada būna po Mindauginių“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja Karalienės Mortos mokyklos ir „Vaikystės sodo“ darželių įkūrėja.
Pasak jos, dažnai tenka išgirsti mitą, kad vasarą mokyklose nieko nevyksta, bet realybėje viskas priešingai – ten vasarą vyksta tylus, bet labai svarbus pasiruošimo kitiems mokslo metams etapas.
Nuo dokumentų peržiūros ir darbo grafikų sudarymo, iki remonto darbų, mokslo priemonių užsakymų ir kvalifikuotų darbuotojų paieškos – visa tai turi būti atlikta iki rugsėjo, kad mokslo metų pradžia ir mokytojams, ir mokiniams būtų sklandi. Juk geras ugdymas, anot jos, nesiremia vien tik metodais ar naujovėmis – jis prasideda nuo pasiruošusios ir stabilios komandos.
Dar viena svarbi dr. A. Landsbergienės veiklos kryptis – pagalba su mokymosi iššūkiais susiduriantiems vaikams. Nors įtraukusis ugdymas dabar sulaukia nemažai kritikos – mokyklose sunkiai prie jo priprantama, klasėse net yra rašomos peticijos dėl kai kurių vaikų perkėlimo į kitas klases, edukologė atkreipia dėmesį, kad vaikai nekalti dėl sistemos spragų.
Siekiant, kad kuo daugiau vaikų gautų jiems reikalingą pagalbą, jos iniciatyva buvo įkurtas Pagalbos vaikui centras.
„Jau gerą dešimtmetį kalbame apie vaikų gerovę, norime pasiekti geriausių rezultatų, tačiau vis dar trūksta sistemiškumo bei aiškaus bendradarbiavimo tarp mokyklos ir specialistų. Tai pajutome savo „kailiu“: mūsų pačių mokiniai ne visada gaudavo pagalbą, kurios jiems prireikdavo už mokyklos ribų – logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo, dailės terapijos, muzikos terapijos specialistų ir pan., mat Lietuvoje jų labai trūksta.
Neužtenka tik gerų norų – būtinas kompleksinis požiūris, dėl to ir kilo poreikis steigti tokį centrą, kuriame kartu dėl vaiko interesų veiktų mokytojai, centro specialistai ir šeimos nariai, nes vienodai svarbu, kaip vaikui sekasi mokykloje, ir kaip jam sekasi namuose.
Žinoma, jokiu būdu negaliu sakyti, kad mums viskas pavyksta ir yra lengva, bet pildome organizacijų, kurios stengiasi, kad kuo daugiau vaikų gautų reikiamą pagalbą, gretas“, – apie savo veiklas pasakoja žinoma edukologė.
Patys nesupranta, kaip viską suspėjo
Tiek dr. A. Landsbergienė, tiek jos vyras Gabrielius dabar gyvena nuolatinių darbų, kelionių ir įsipareigojimų sūkuryje, tačiau tokiu ritmu jie gyveno ir prieš kelias dešimtis metų. Nepaisant beprotiško tempo, pora sugebėjo rasti būdų, kaip užauginti keturis vaikus – Augustą Gabrielių, Vilhelmą Konstantiną, Mortą Sofiją ir Gertrūdą Eleną – bei sukurti sėkmingus verslus.
„Mes patys su vyru kartais stebimės, kaip anuomet viską suspėdavome. Neseniai mano sesers vyras pasakė, kad neleidžia niekam sakyti, jog mums viskas buvo lengva, nes savo akimis matė, kaip jauni mokėmės, dirbome ir tuo pat metu savarankiškai auginome vaikus. Ir dabar mes dažnai sulaukiame komentarų, kad vaikus buvome „numetę auklėms“, kad „mes patys jų neauginome“.
Man tokie pareiškimai kelia juoką, nes auklė vaikus prižiūrėdavo tik tada, kai mūsų namuose nebūdavo, nes dirbdavome, tačiau susikeisdavome su ja tą pačią minutę, kai grįždavome namo.
Žinoma, esame labai dėkingi už tai, kad kartais, kai jau būdavo tikrai sunku, padėdavo mano sesuo, tėveliai ir Gabrieliaus seneliai, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad vaikus užauginome pasikeisdami dviese“, – sklandančius klaidingus įsitikinimus paneigia pašnekovė.
Pasak jos, motinystė buvo ir yra svarbi jos gyvenimo dalis, bet, be abejo, auginant mažus vaikus derinti motinystę ir darbus buvo daug sudėtingiau.
„Kai vaikai maži, viskas – ir jų priežiūra, ir ugdymas – yra tavo rankose: maisto ruošimas, pasakų skaitymas, būrelių planavimas ir visa su jais susijusi logistika, namų darbų tikrinimas ir vaikų tarpusavio santykių arbitražas. Kai prasidėdavo gimtadienių sezonas, kuris mūsų šeimoje yra intensyviausias žiemą bei pavasarį, pasipildavo dar papildomi darbai – vis prigalvodavau įvairiausių kostiumų, visokiausių rankdarbių, nes vaikams norėdavau surengti įsimintinas gimtadienio šventes.
Tačiau tuo pat metu reikėjo tvarkytis ir su savo darbais, rūpesčiais bei atsakomybėmis. Kažkaip visu tuo pavyko sėkmingai žongliruoti, tad ir vaikai augo prižiūrėti, ir savo karjeros dėl motinystės neteko pristabdyti.
Juk vienas dažniausių motinystės mitų, kad, pasirinkus auginti vaikus, karjera turi sustoti. Ji neturi: ji gali keistis, įgauti kitą formą, bet augant vaikui, gali augti ir tu“, – drąsina dr. A. Landsbergienė.
Rūpesčiai keičiasi vaikams augant
Užaugusius vaikus paleisti nelengva – tai pripažįsta daugelis tėvų. Kadangi keli Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių vaikai mokslus tęsia ne Lietuvoje, žinoma moteris pripažįsta, kad, nors vaikai beveik suaugę, rūpestis dėl jų nė kiek nesumažėjo, tiesiog pasikeitė.
„Yra toks gražus lietuviškas pasakymas, kad „maži vaikai kelius spaudžia, dideli – širdį“. Kai vaikai maži, kasdienybėje daugiau fizinio darbo – vežioji, gamini, tvarkai, sprendi jų tarpusavio ginčus, o jiems užaugus, atsiranda daugiau laisvo laiko, tačiau padaugėja nesibaigiančio emocinio rūpesčio. Kadangi jau trys mūsų vaikai yra studentai, o du iš jų studijuoja ne Lietuvoje, nuolat kirba nerimas – ar jie pavalgę, ar viską suspėja, ar nesijaučia vieniši“, – motiniškais rūpesčiais dalinasi pašnekovė.
Nepadeda ir tai, kad šeimos narius skiria ne vienas šimtas kilometrų – negali būti visada šalia, kai vaikui sunku, o širdį skauda visada – ar jam treji, ar dvidešimt treji metai. Pasak jos, tai nieko keisto, nes visi tėvai jaučia nerimą ir rūpestį, kai jų vaikai iškeliauja mokytis svetur ar kuria savarankišką gyvenimą.
„Dabar, kai vienas iš vaikų jau sukūrė šeimą, juokaujame, kad rūpestis plečiasi – jau jaudinamės ne tik dėl savo keturių vaikų, bet ir dėl penkto, o vieną dieną rūpės ir dar daugiau. Bėgant metams, savo širdį dalini vis į daugiau dalių, tačiau meilės nuo to tik daugėja.
Tačiau nepaisant atstumo ir skirtingų gyvenimų, sąmoningai stengiamės susitikti kuo dažniau, tai reiškia, kad dėl susitikimų kartais reikia paaukoti darbus ar kitus svarbius dalykus.
Pavyzdžiui, šiemet turėjau dalyvauti man svarbioje konferencijoje, bet buvau sau pažadėjusi, kad, jei teks rinktis, rinksiuosi vaikus, taip ir padariau. Sprendimas man profesiškai buvo be galo sunkus, tačiau jo nė kiek nesigailiu – visi susitikome, atšventėme Velykas, pabuvome kartu.
Tokiai didelei šeimai, kaip mūsų, preciziškai suplanuoti visiems tinkamą laiką nėra lengva, tačiau tai, kad pasimatymui teikiame prioritetą ir kažko atsisakome, tik parodo, kaip mums tai svarbu“, – pasakoja ji.
Lyderystės ugdymas prasideda jau vaikystėje
Anot dr. A. Landsbergienės, labiausiai šeima mėgsta leisti laiką kartu keliaudami, nes anksti apsisprendė, kad pagrindinės investicijos bus dvi – į vaikų išsilavinimą ir į keliones.
Pasak jos, kelionės keitėsi vaikams augant: tada, kai finansinės galimybės buvo ribotos ir vaikai maži, šeima ar net kelios draugų šeimos žiemą automobiliu keliaudavo slidinėti, o vasarą ieškodavo pigių bilietų ir skrisdavo aplankyti kuo daugiau šalių, kad ir nakvodami palapinėse.
„Turime planą, kad, kiek galėsime, rinksimės keliauti kartu – net moksliniai tyrimai rodo, kad ne daiktų mums gyvenime reikia, labiausiai vertiname mus praturtinančias patirtis. Juk keliaudami ne tik pažįstame pasaulį, bet ir vieni kitus. Žinoma, dabar vaikams vis sunkiau ir sunkiau prie mūsų prisijungti, be to, jie jau keliauja ir savarankiškai, tačiau abu su vyru džiaugiamės, kad norą kolekcionuoti patirtis vaikams sėkmingai perdavėme“, – šypsosi ji.
Dr. A. Landsbergienė atvira – tiek ji, tiek jos vyras Gabrielius nuo pat mažų dienų vaikams akcentavo ne tik asmeninės laisvės, bet ir gebėjimo prisiimti atsakomybę svarbą, mokė lyderystės. Be abejo, padėjo ir tai, kad mokyti galėjo asmeniniu pavyzdžiu – dar būdami maži, vaikai matė, kaip atsakingai dirba jų tėvai, kuria savo verslus ar laviruoja permaininguose politikos vandenyse.
„Nuo mažų dienų jiems kalbėjome apie tai, kaip svarbu prisiimti atsakomybę ir nebijoti imtis iniciatyvos, daug pasakojome apie darbo etiką. Norėjome, kad vaikai nebūtų tik stebėtojai, neplauktų pasroviui gyvenimo upe, bet patys kurtų – sau ir aplinkai, kad nesibaidytų nesėkmių, nes jos augina ir kad turėtų idėjų ir išdrįstų jų siekti.
Lengviausia iš šono kitus kritikuoti, kaip dažnai elgiasi vadinamieji „sofos ekspertai“, nes juk ne kiekvienas nori pats daryti pokytį ir nuo nulio kažką sukurti. Laimingi žmonės – ne tie, kurie viską daro tobulai ir jiems visada sekasi, o tie, kurie kasdien sąmoningai renkasi būti ten, kur jiems iš tiesų svarbu ir kur darydami pokyčius mato prasmę. Tikiu, kad jaunoji karta auga būtent tokia“, – sako dr. Austėja Landsbergienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
