„Praėjusį penktadienį suėjo 8-eri metai, kai netekau mamytės. Nuo tada esu seniausia šeimos moteris, tad didžiosios šventės: Kalėdos ir Velykos dabar jau mano atsakomybė. Vis dar stengiuosi gaminti tai, ką nuo vaikystės mačiau ant švenčių stalo namuose.
Kol galėsiu, būtinai taip ir darysiu, nors jaunesnė šeimos dalis vis liūdnesniais veidais apžiūri silkę ar barščius su virtinukais su grybais. Suprantu, kad ir ragauja tik todėl, kad žino, kaip tai brangu man. Meilė dažnai vaikšto ir tokiais keliais.
Tas švenčių laukimas, stalo ruošimas, sąžiningas bandymas keisti kuo mažiau ir jokiu būdu niekur neįdėti kokio majonezo ar panašių „mandresnių“ gėrybių man yra savotiškas pokalbis su mamyte.
Prisimenu vaikystę, kvapus, kurie įsigerdavo vaistinės užkulisiuose, kai svajodavau ir žaisdavau laukdama mamytės darbo pabaigos. Ji tuo metu begaliniai ilgai senosios Palangos vaistinės salėje priiminėdavo receptus ir išduodavo jau pagamintus (vaistus tada gamino vietoje) lašelius ar miltelius. Po to būdavo ilgas 20 minučių kelias namo. Ir tada jau prasidėdavo tikras gyvenimas“, – dalinasi politikė.
Aušra Maldeikienė pasidalino jautriais žodžiais
„Mamytė išėjo 2016 metų gruodžio 13-ąją. Tiesa, paskendusi savo nykstančių smegenų vingiuose ji mus paliko gerokai anksčiau.
Dažnai gailiuosi, kad ilgai nesupratau, kodėl mano tokia gera ir begaliniai dosni mamytė palaipsniui darėsi vis įtaresnė. Pokalbiai vis dažniau virsdavo keistai suveltų prisiminimų atpasakojimu, ir kartais atrodė, kad ji tiesiog nenori sąžiningai vertinti to ar kito buvusio įvykio. Nors ji tik bandė prisiminti.
Alzhaimeris ją naikino gerus šešerius, jei ne dar daugiau, metus. Mamytės sveikata palaipsniui blogėjo ir ji vis sunkiau orientavosi tikrovėje: pasiklysdavo bute, nerasdavo savo kambario, blaškydavosi, nerimaudavo. Galiausiai atėjo diena, kai ji nebežinojo, kas aš.
Vieną dieną sėdėdama šalia manęs televizijos reklamoje ji pamatė mano veidą, atsisuko ir rimtai man pasakė: „Maldeikienė“. Mačiau, kad ta pavardė, iškilusi iš jos sąmonės gelmių, su manimi jai nesukibo, tad paklausiau, o ar žino, kas ta Maldeikienė.
Mamytė mąstė, mąstė ir ištarė: „Mano duktė“. Tiesa, į klausimą, ar seniai tą Maldeikienę ji matė, atsakė trumpai: „Seniai nemačiau, matyt, jau mirė“. Vėliau ir tokie dar ilgoki sakinukai trumpėjo, kol virto atskirais žodeliais ir žvilgsniais.
Visi, kurie tai patyrė, supranta, kad tai labai sunku ir labai skaudu. Ir svarbiausia – nežinai, ką daryti.
Galiausiai puiki mamytę tuomet gydžiusi gydytoja man ganėtinai piktai pasakė: „Ar ilgai, ponia Maldeikiene, jūs sunkų neurologinį ligonį gydysite meile ar galų gale jos pasigailėsite ir patikėsite ją profesionalams?“ Ir pratęsė, kad „nors lietuviai jau suprato, kad dantis turi gydyti dantų gydytojas, jie kol kas mano, kad sunkias neurologines ligas, o tokia yra Alzheimerio liga, galima gydyti meile“.
Pirmoji mano reakcija buvo netikėti tuo, kad tai girdžiu, o po to ašaros. Nusiraminus ir viską apsvarsčius supratau, kad tikrai nei jėgų, nei realių galimybių toliau slaugyti mamytę neturiu.
Psichologiškai sprendimas buvo sudėtingas, – labai plačiai įsišaknijusi idėja, kad tikra meilė reikalauja aukojimosi. Reali gyvenimo praktika parodė, kad ta propaguojama meilė išties labai dažnai yra didelis egoizmas, nes sunkus ligonis lieka be nuolatinės gydytojo priežiūros, kuri reiškia gerokai adekvačiau parinktus vaistus, kurie pagerina ir prailgina ligonio gyvenimą. Kaip dažnai sergantis žmogus yra aukojamas siekiant išvengti kaimynų ir visokių kitokių „geradorių“ teismo.
Paskutinius pusantrų gyvenimo metų mamytė praleido globos namuose „Senevita“, kurios žmonėms visad būsiu dėkinga už išskirtinai šiltą santykį su jiems patikėtais senukais. Kada benuvažiuodavau, visada buvo šilta, jauku, idealiai švaru ir tvarkinga, močiutės (mamos aukšte gyveno 12 jau visiškai nuo šio pasaulio atitrūkusių senučių) apkirptos ir sušukuotos sėdėdavo, bandydavo judėti ar žiūrėdavo televizorių (nesvarbu, kad nesuprasdavo, ką mato) ar, kaip mano mamytė, dėliodavo vaikiškas dėliones.
Kodėl tai rašau? Priežasčių kelios. Pirma, prisimenu mamytę – su ja vis dar kasdien pasitariu, ir ypač sudarinėdama būsimų švenčių meniu. Tad šitas tekstas skirtas ir jai atminti.
Kita vertus, yra ir viešo žinomo žmogaus prievolė savo bendruomenei. Būti viešu asmeniu (patikėkite, tai ne malonumas, o slegianti našta) yra ir įpareigojimas padėti tiems, kurie tavimi pasitiki, priimti sprendimus, kuriuos visuomenė gali vertinti nevienprasmiškai.
Ilgus metus buvo kalama į galvas, kad bet kokie globos namai yra blogis ir tik absoliučiai širdies neturintys žmonės gali savo senus tėvelius atiduoti svetimiesiems. Tad kartoju anos gydytojos žodžius, kad meile labai sunkios ligos neišgydysite – tad, jeigu išgalite (turiu galvoje, finansiškai), pasigailėkite savo sergančio artimojo ir patikėkite jo globą profesionalams.
Beje, po pusmečio globos namuose mamytė vietoje 13 įvairių tablečių vartojo tik 3 (visos nuo jos pagrindinės ligos). Griežtas įprastas režimas, rami aplinka, minimizuoti įspūdžiai padeda tokiems ligoniams paskutines gyvenimo dienas praleisti bent šiek tiek ramiau.
Galiausia, trečia. Nors, ir per pastaruosius metus padėtis tikrai pakito į gerąją pusę, bet mitas, kad senam žmogui nereikia realaus ligų gydymo ir specialios priežiūros, vis dar gyvas. Būtent todėl, kad gajūs tokie stereotipai, gerų globos namų Lietuvoje tragiškai mažai, jų kaina itin didelė, ir tokia priežiūra prieinama labai mažam įvairiomis demencijos formomis sergančių senukų ratui“, – socialiniame tinkle rašo A. Maldeikienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
