Jos naujausias darbas – dramatiška komedija „(Ne)mylimų moterų išpažintis“, pasakojanti apie dvi skirtingas moteris – aktorę ir valytoją – kurių likimai netikėtai susipina teatre.
Dramatiška komedija „(Ne)mylimų moterų išpažintis”
„Tai spektaklis apie įvykį teatre. Susitinka dvi visiškai skirtingos moterys – aktorė ir valytoja. Jų tikslai skirtingi, gyvenimai taip pat, bet, paradoksalu, viskas pasisuka netikėta linkme – galiausiai jos nužudo vyrą. Tai nebuvo suplanuota, viskas įvyksta tarsi savaime, galima sakyti – moteriško keršto“, – pasakoja aktorė A. Tamulytė.
Pasak Aurelijos, ši pjesė jai labai artima, nes leidžia išlieti daug asmeninių patirčių ir emocijų:
„Aš į šį vaidmenį sudėjau daug savo širdies. Kaip aktorė, turėjau progą išjausti viską iki galo – čia labai daug improvizacijos, nes tiesiog yra ką sudėti. Yra tų skaudulių, patirčių, išgyvenimų, kurie natūraliai susipynė į personažą. Todėl viską ir sukroviau į tą vaidmenį“, – atvirauja ji.
Spektaklis, kurį pamilo moterys
Aurelija neslepia – nors iš pradžių norėjosi nuo komedijos žanro nutolti, galiausiai spektaklis vis tiek išlaikė lengvumo ir ironijos toną.
„Vis tiek nesinorėjo labai tolinti nuo komedijos. Norėjosi, bet ji buvo parašyta tarsi komedija, ir viskas savaime nusitempė į tą pusę. O vis tiek norėjosi truputį nutempti nuo to komedijos formato“, – atvirai sako ji.
Vis dėlto, kaip pažymi aktorė, žiūrovai šį kūrinį pamilo būtent dėl jo žmogiškumo ir atpažįstamų temų.
„Žmonės tikrai pamilo tą spektaklį – mums pačioms tai labai netikėta. Ten moterys randa labai daug savęs. Nesvarbu, kad tai aktorės gyvenimas – bet ta laiko tėkmė, tas amžius, degantis per veidą ir per visą kūną, jis vis tiek aktualus ir jaudina moteris“, – kalba Aurelija.
Pasak jos, žiūrovės ne tik įsijaučia, bet ir atpažįsta savo pačių išgyvenimus:
„Džiugu, kad moterys tikrai klauso, reaguoja, juokiasi, išgyvena. Gal taip ir neplanavome, bet gavosi mylimas spektaklis – moterų žiūrovių mylimas.“
Aktorės kasdienybė – tarp repeticijų ir kelionių po Lietuvą
Paklausta, kaip pavyksta suderinti intensyvų repeticijų grafiką ir keliones tarp miestų, aktorė A. Tamulytė neslepia – tai nelengva, bet būtent tokį gyvenimo ritmą ji vadina savuoju.
„Šitoje profesijoje tu jau žinai, kas tavęs laukia. Svarbiausia – darbas. Man asmeniškai kiekvieną dieną gali būti repeticija ar spektaklis – man tai laimė. Jeigu nieko nevyksta, jaučiuosi blogai. Man geriau dirbti, nei gulėti“, – atvirauja aktorė.
Šiuo metu ji kartu su trupės kolegomis išgyvena tikrą teatro maratoną.
„Dabar turim maratoną – nuo 20 iki 30 dienos praktiškai kiekvieną dieną spektaklis: Vilkaviškis, Raseiniai, Telšiai, Panevėžys… Visą Lietuvą išvažiuosim, – juokiasi Aurelija, – bet vis tiek nebaisu. Kaip tik norisi susitikti su žiūrovais, norisi dirbti, kol gali, kol esi reikalingas.“
„Niekada nežinojau, kad bus taip sunku“
Aktorė neslepia – nors gyvenime ne kartą teko išgyventi sudėtingus etapus, mamos netektis buvo skaudžiausia patirtis, pakeitusi jos pasaulėžiūrą.
„Dėl mamytės netekties niekada nežinojau, kad bus taip sunku. Iš pradžių, atrodo, buvo lengviau – buvo šokas. O dabar viskas ateina bangomis“, – sako ji.
Aktorė atvirauja, kad šiuo metu jaučiasi itin vieniša.
„Kadangi esu visiškai viena – neturiu nei brolių, nei seserų, nei artimų giminių – jaučiuosi kaip medis pasaulyje. Nieko nėra. Tiktai tėvelis likęs vienas, ir jis jau senas. Gal todėl visa tai dar skaudžiau“, – kalba ji.
Aurelija šiltai prisimena mamą – kaip nepaprastai stiprią, talentingą ir išskirtinai taurios sielos moterį.
„Ji buvo nepaprastas žmogus – aristokratė sielos, be galo kilni. Muzikinio teatro primadona, turėjusi nuostabų balsą. Beveik 40 metų visas teatro repertuaras laikėsi ant jos pečių. Ji buvo tikra primadona – stipri, spindinti, nuoširdi. Net ir senatvėje jos buvimas man duodavo jėgų“, – sako aktorė.
Ji prisimena, kad mama visada turėjo ypatingą būdą ją padrąsinti:
„Ji mane vadino Auruške. Sakydavo: Nesutarškėk, gyvenk, vaidink protu, vaidink širdimi. Užtekdavo vienos jos frazės, ir aš pasijusdavau rami. Jos žodžiai buvo tarsi apsauga – man jie reiškė saugumą, net kai buvau visiškai viena.“
Lemtingas sutapimas
Tragiškas sutapimas – Aurelijos mamos išėjimas įvyko prieš pat Aurelijos spektaklio premjerą.
„Tai buvo baisiausias laikas. Reikėjo eiti į sceną su ta širdim, su tuo skausmu. Ir keistas sutapimas – mano močiutė, mamytės mama, taip pat mirė tą dieną, kai mama vaidino spektaklyje. Lyg likimo ženklas, toks double kryžius, kaip sakau“, – dalijasi ji.
Aktorė neslepia, kad šis laikotarpis buvo tarsi smūgis visomis prasmėmis. „Atrodė, kad negaliu kvėpuoti, o turiu eiti į sceną ir vaidinti. Buvo toks jausmas, kad neišgedėjau – jautėsi tarsi krauju buvo perrišta širdis. Galvojau, kad neištversiu“, – prisimena ji.
„Po mamytės išėjimo pasaulis man tapo visiškai kitoks. Į viską žiūriu kitaip – kitaip jaučiu, kitaip vertinu. Gal taip ir turi būti – kai netenki tokio žmogaus, nebegali likti ta pati“, – sako menininkė.
Dar vienas likimo ženklas ją lydėjo ir scenoje – Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre Aurelija vaidina personažą vardu Ida Montmar, kas prancūziškai susiję su mirtimi.
„Ir štai – toks sutapimas: mano mamytė užgeso būtent tuo metu, kai aš buvau scenoje“, – atvirauja ji.
Toks simboliškas sutapimas, pasak Aurelijos, privertė iš naujo pažvelgti į teatrą ir jo paslaptingą galią.
„Kai gavau šį vaidmenį, mama dar buvo gyva – labai džiaugėsi, kad mane pakvietė režisierius Gintaras Varnas. O kai spektaklis įvyko, jos jau nebebuvo... Man tai buvo nepaprastas ženklas – lyg likimas būtų užkodavęs tą momentą. Nuo tada gal net pradėjau tikėti teatro magija“, – sako aktorė, sulaikydama emociją.
„Mama scenoje – karalienė, o namuose – paprastas, šiltas žmogutis“
Aurelija Tamulytė su švelniu liūdesiu ir šypsena prisimena savo mamą Danutę Dirginčiūtę-Tamulienę – muzikiniame teatre švytėjusią primadoną, kuri kasdienybėje buvo visiškai kitokia nei scenoje.
„Jos kasdienybėje buvo labai mažai, nes gyvenimas visada sukosi apie teatrą. Bet kai ji būdavo namuose – tai buvo visai kitas žmogus. Aišku, scenoje – charizma, elegancija, aristokratizmas, kai ji dainuodavo Silvą, žiūrovai sulaikydavo kvapą. Buvo įvaldžiusi viską – ir dramą, ir šokį, ir muziką. Ji tiesiog švytėjo“, – pasakoja Aurelija.
Tačiau, pasak aktorės, už teatro ribų mama buvo visiškai paprasta, be jokio žvaigždės blizgesio.
„Be proto paprasta. Niekada gyvenime nebuvo darius manikiūro. Sodo neturėjom, bet darže viską ravėdavo pati. Mylėjo jūrą – važiuodavo ten, kur galėdavo tiesiog pabūti. Jokio divos sleifo, jokios žvaigždės“, – sako ji.
Aktorė prisimena, kad mama buvo be galo gera, jautri kitiems ir paprasčiausiai labai mylėjo žmones.
„Kartais nueidavo į parduotuvę, pamato kokią močiutę, kuri žiūri į kainas, ir nupirkdavo jai duonos ar pieno. Mes patys gyvenom labai paprastai – tais laikais aktorių atlyginimai buvo menki, bet vis tiek užtekdavo ir sau, ir kitam padėti“, – dalijasi Aurelija.
Šeimoje visada buvo ir gyvūnų – mama negalėjo praeiti pro šalį.
„Turėjom po du šuniukus visada. Visi vis kažkaip parbėgdavo su ja namo – negalėjo ji palikti. Širdis neleisdavo. Augau tarp gyvūnėlių, nes mamai širdis vis spausdavo – negalėjo jų neparsinešti“, – šypsosi ji.
Apibendrindama Aurelija sako, kad mama buvo tarsi du skirtingi pasauliai viename žmoguje:
„Scenoje – karalienė, švytinti primadona, o namuose – paprastas, šiltas žmogutis.“
„Mano tėtis – vyro etalonas“
Kalbėdama apie savo tėtį, aktorė Aurelija Tamulytė neabejoja – būtent jis šiandien yra jos didžiausia atrama ir stiprybės pavyzdys.
„Tėtis... Jis tikras šaunuolis. Kai mamytės mamytė sirgo – o ji sirgo beveik ketverius metus – tėtis ją slaugė su tokia titaniška stiprybe, kad man iki šiol tai yra vyro etalonas“, – sako Aurelija.
Ji neslepia, kad tėčio meilė ir atsidavimas paliko gilų įspaudą jos širdyje:
„Aš dėl to turbūt ir esu viena – nes tokį vyrą, kaip mano tėtis, sutikti būtų neįmanoma. Jis rūpinosi mama su tokiu švelnumu, su tokia ištikimybe… Man atrodo, tokių žmonių šiais laikais beveik nebėra.“
Po mamos išėjimo, pasakoja aktorė, tėtis tarsi šiek tiek palūžo – bet kartu ir rado naują prasmę.
„Po mamytės išėjimo jis truputį nusilpo, tarsi atsipalaidavo. Bet vis tiek labai mane myli ir visą laiką kartoja: Tu turi dirbti. Aš turiu gyventi dėl tavęs, kad tau nebūtų problemų, kad tu galėtum atsistoti ant kojų.“
Aureliją itin jaudina tėčio žodžiai ir jo kasdienis rūpestis: „Jis sako: Tu esi vieniša. Jei aš sulūšiu, tau bus labai sunku. Kiekvieną dienelę pasimeldžiu už tave, kad tau sektųsi, kad galėtum dirbti, kad senas tėvas tau nebūtų našta. Kiekvieną dienelę dedu į kišenę tavo laimę, kad ji tave saugotų.“
Atsisakė vaidmens Tarantino filme
Aktorė taip pat kadaise turėjo unikalią galimybę – jai buvo pasiūlyta vaidinti Kventino Tarantino projekte. Tačiau, kaip pati sako, tąkart nugalėjo baimė, o galbūt – pernelyg stiprus atsakomybės jausmas.
„Na, va, čia jau toks pamirštas laikas... Bet, matyt, mano provincialumas tada suveikė“, – atvirai prisimena ji. – „Šiandien tikrai neatsisakyčiau tokios progos, bet tada buvo kitaip – labai daug dirbau, buvau viena pirmųjų aktorių, kuri vienu metu vaidino ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ir teatre „Domino“ ir kitur. Viskas buvo suplanuota metams į priekį, pilni repertuarai.“
Aktorė pasakoja, kad pasiūlymas atėjo visai netikėtai – po spektaklio „Karčios Petros fon Kant ašaros“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
„Viskas įvyko taip staiga. O aš pagalvojau – Viešpatie mano, o kas, jeigu nepasiseks? Nebus kelio atgal. Viskas suplanuota, tiek įsipareigojimų – kaip viską dabar mesti ir išvažiuoti?“ – svarsto ji.
Tuo metu, pasak Aurelijos, gyvenime kaupėsi ir asmeninių sunkumų:
„Visas tas laikotarpis sutapo su skyrybomis, su asmeninėmis audromis. Buvo labai baisu. Net nežinojau, ar turėsiu kur grįžti. Ir dar ta anglų kalba – kalbu angliškai, bet teatrine anglų kalba tada dar nekalbėjau. Tai irgi gąsdino.“
Visi šie veiksniai, sako ji, susidėjo į vieną – ir lemtingą sprendimą.
„Tiesiog išsigandau. Atsakomybė visada manyje labai didelė, o avantiūrizmo, kuris anksčiau lydėjo, tąkart pritrūko. Nežinau, kur jis dingo. Buvau viską susikrovus, dokumentai jau atspausdinti, režisierė ragino – važiuok, tik važiuok! Bet tą dieną atsiguliau, širdis daužosi, susisukau į kamuoliuką... Ir neišvažiavau“, – sako aktorė.
Šiandien ji neslepia – tą sprendimą laiko viena didžiausių klaidų savo gyvenime.
„Praėjo ta diena, ir viskas. Vėl repeticijos, spektakliai, gyvenimas įsuko. Bet ta mintis liko – kad išsigandau. Tai buvo klaida. Didžiulė klaida ir išsigandimas, kurio, matyt, iki galo niekada nepamiršiu.“
Naujasis projektas – muzikinė istorija apie išėjimą ir gyvenimo šilumą
Aurelija pasakoja, kad šiuo metu jos kūrybinis gyvenimas itin intensyvus – aktorė dalyvauja keliuose projektuose.
„Taip tiesiog sutapo, kad dabar turim tokį projektą „Tolima šalis“ – kartu su Gyčiu Ivanausku, Antanu Zakarausku, Linu Dužinsku“, – dalijasi aktorė. – „Tai muzikinė istorija, toks tarsi gastrolinis spektaklis, kurį rodome įvairiose Lietuvos vietose.“
Aurelija sako, kad šis darbas – labai jautrus, pilnas simbolikos ir gyvų emocijų.
„Spektaklis liūdnas, bet labai šiltas. Jis apie išėjimą, apie paskutinę kelionę – tą, kai žmogus prieš mirtį tarsi grįžta pas savo gimines, pas savo žmones“, – sako ji.
Šis projektas, regis, ypač prigijo Žemaitijoje. „Kažkaip taip sutapo, kad dabar daug jį rodome būtent ten. Žemaičių publika jį labai pamilo – jis gavosi toks šiltas, nuoširdus, mums patiems labai mielas spektaklis“, – šypsosi aktorė.
Be šio projekto, aktorė ruošiasi ir kitoms iniciatyvoms – Justino Marcinkevičiaus atminimui, bei pasirodymams visoje Lietuvoje.
„Turim ir Marcinkevičiaus atminimo renginį, važiuojam po miestus – Druskininkus, Prienus... Dabar toks tikras gastrolinis sezonas – nuo ryto iki vakaro kelionėse, bet labai smagus“, – sako Aurelija Tamulytė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
