• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmasis kino režisieriaus Tado Vidmanto ir aktoriaus Audriaus Bružo susitikimas įvyko beveik prieš du dešimtmečius – Audrius nusifilmavo trumpo metro Tado filme „Gyvenimo obuolys“.

84

Pirmasis kino režisieriaus Tado Vidmanto ir aktoriaus Audriaus Bružo susitikimas įvyko beveik prieš du dešimtmečius – Audrius nusifilmavo trumpo metro Tado filme „Gyvenimo obuolys“.

REKLAMA

„Per tą laiką Tadas tapo profesionalu, komedijų meistru, režisieriumi, turinčiu savo stilių“, – šiandien sako A. Bružas, prisijungęs prie Lietuvos kino teatrus šiais metais užkariavusios komedijos „Milijonieriaus palikimas“ aktorių komandos. 

Su vienu iš pagrindinių T. Vidmanto filmo „Milijonieriaus palikimas“ vaidmens atlikėjų A. Bružu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė. 

– Kiekvienas sėkmingas pasirodymas teatro scenoje, televizijoje ar kino ekrane aktorių tarsi atitraukia nuo realaus jo gyvenimo. Bent jau žiūrovai dažnai nė neįsivaizduoja, kaip aktorius gyvena kasdien, tapatina jį su personažu, kurį mato ekrane. Kaip tau pačiam pavyksta atskirti savo realų gyvenimą, savo kasdienybę nuo darbų, kuriuos visi mato? 

REKLAMA
REKLAMA

– Gal iš šalies taip atrodo, kad visi viską žino apie viešumoje dažnai pasirodančius žmones. Tačiau, kai vaikštau miške, nepastebiu, kad į mane kas žiūrėtų, daug kas tiesiog neatpažįsta.

REKLAMA

Kai noriu susirinkti dėmesį, susirenku jį visiškai sąmoningai, kartais paprovokuodamas. Turiu pasakyti, kad iš tiesų nesame mes kiekvienas toks įdomus, kaip mums kartais gali atrodyti.

Galime galvoti ir mąstyti, ką tik norime, bet reikšminga ir prasminga tik tai, kas išties mūsų viduje reikšminga, kiek prasmės matome aplinkui – miške, kelionėse, meno kūriniuose, žmonėse, savo pačių kūryboje.

Kažkas prasmę atranda Nacionalinio dramos teatro scenoje, o kažkas – mažyčiame teatre, kažkam gerai Vilniuje, o kažkam reikia Vienos arba Berlyno.

REKLAMA
REKLAMA

Kažkas išgyvena karjeros dramas, o kažkam gerai ir taip. Viskas, tikrai viskas vyksta mūsų viduje, mes tai priimame arba ne.

Aš savyje identifikuoju senėjimo procesus, esu su tuo susitaikęs, žinau, kad kitaip nebus, tai normalu.

Krizės atsiranda, kai mes savo vidaus procesų nevaldome, kažko nesuprantame. Nelaimė yra nesuvokti, kad metai bėga ir senatvė ateis. 

– Kas yra svarbu Audriui Bružui, jei kalbėtume apie jo aktoriaus karjerą, apie tai, ką jis veikia, kas jam įdomu? 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Man yra svarbu, kad sūnus būtų laimingas, svarbu, kad jis išmoktų gyventi savarankiškai, kad susikurtų laimę.

Man svarbus ryšys su juo, norėčiau, kad, kai negyvens su manimi, paskambintų, atvažiuotų.

Man svarbu kolektyvas, su kuriuo kuriame ir gyvename teatre, mūsų profesinė, darbinė bendrystė.

Kai kuriu filmą su kolegomis, man svarbu, koks bus rezultatas, kaip filmas suskambės, ar bus bukas, ar įdomus, patrauklus žiūrovams.

REKLAMA

Man svarbu, kai mano „Oxfordo“ parduotuvėje žmonės batus nusiperka, kad jie būtų patenkinti, kad patogiai vaikščiotų.

Veiklos, kurias kuri ne tik sau, suteikia prasmės gyvenimui. Nėra blogai tenkinti save, nieko čia smerktino, amoralaus, bet, kai kūrėjai tai daro viešumoje, man atrodo iškrypėliškai.

Man svarbu, kad darbai turėtų prasmę ne tik man, bet ir visuomenei.

Mūsų grupė „Kitas kampas“ gyvuoja penkiolika metų, kai kuriems žmonėms tai – ne tik prasmės kupina veikla, bet ir svarbi gyvenimo dalis, vadinasi, ir aš kažkuria prasme tampu ta dalimi.

REKLAMA

Mano ego dėl to jaučia pasitenkinimą ir begalinį dėkingumą, kad galiu kurti, galiu prisidėti ir kad turiu sveikos nuovokos visa tai suvokti. 

– Atrodo, šių dienų menininkai suvokia, kad jie gali nuveikti daug daugiau, nei būti užsidarę savo kūrybos kambariuose. Kokią prasmę atradai filmuotis Tado Vidmanto komedijoje „Milijonieriaus palikimas“? 

– Visiškai nesistengiau įrodinėti, kad tai, ką darau, yra prasminga. Jeigu matau prasmę ir darau, vadinasi, – prasminga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Puikiai suprantu, kad tikrieji intelektualai arba kūrybos elitas niekada nesiims demagogijos, separacijos ar atskirties – tas vertas, o tas – ne.

Kokainas brangus, bet jis nėra vertybė, vanduo, deguonis – nemokami, tačiau be jų mes negalėtume egzistuoti.

Kūryba taip pat vartojama, kas kokią vartoja – individualu. Kam gaišti laiką aiškinantis – čia verta, o čia – ne. Tikiu, kiekvienas iš mūsų daro tai, ką geriausiai išmano.

REKLAMA

Vaikystėje, kai važinėdavau dviračiu, būdavo atkarpų, kuriose, žinojau, į koją gali įsikibti piktas šuo. Tose atkarpose visada imdavau greičiau minti pedalus, kad įsibėgėčiau, galėčiau pakelti kojas ir šuo nespėtų įkąsti.

Prašoki atkarpą, skalijimas baigiasi, šuo nebesiveja. Taigi, neverta veltis, neverta gaišti laiko kiauksint kartu su tais, kurie skalija. Jie – trumpų distancijų bėgikai.

Kur kas baisiau, kai susivienija kritinė masė bepročių, marginalų, neturinčių nuovokos ir išsilavinimo. Kai toji buka masė pradeda priiminėti sprendimus, įvyksta siaubingi dalykai. 

REKLAMA

– Esi labiau komedijos aktorius. Nesinori iš jo išlipti? Arba daugiau dramų scenoje?

– Nemanau, kad būtų verta, tas pat kas manyti, jog esi beržas, o nori tapti uosiu. Esu praplikęs, galėčiau įsisodinti plaukus, bet neturiu tokio poreikio.

Mano aktorystės stilistika uždirbta, užgyventa. Gal ir esama aktorių, kuriems norisi keistis, kuriems pabodo komedija, nes viduje išgyvena dideles dramas, gal branda prisideda – artėjant penkiasdešimtmečiui norisi kalbėti apie brandžius dalykus. Bet man atrodo, kad apie brandžius dalykus komedijų aktoriui geriausia kalbėti su draugu. Ir labai gerai, jei tokį draugą turi. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kalbi taip rimtai, kad kyla įtarimų, jog planuoji apskritai keisti gyvenimo kryptį? 

– Taip ir yra. Skaitau „Greitas, lėtas mąstymas“, „Nuo gero prie puikaus“ ir panašias knygas, kurios nėra susijusios su aktoryste, labiau su tuo, kaip sukurti struktūrą, ją suvaldyti. Teatras man seniai neįdomu, realybė man įdomesnė nei fikcija.

„Kitas kampas“ – kitoks teatras, žaidybinis, improvizacinis, reikalaujantis reakcijos, greičio, dinamikos, gebėjimo pagauti perdavimą ir tiksliai perduoti frazę ar emociją kitam.

REKLAMA

Įdomu taip žaisti, kurti čia ir dabar, o ne išgyventi kokio nors Treplevo kančią, kad motina jo nemyli. Išties aš teatro iki trečiojo aktorystės kurso nesupratau, mano suvokimą formavo improvizacija, žaismė, kontekstai, emocijos. 

– Audriau, ar galima daryti išvadą, kad televizijos projektai, serialai, komedijos, kuriose vaidini, yra labiau žaidimas nei aktorystė?

– Absoliučiai. Žaidimas, tik jo, neturėdamas amato, nesužaisi. Tačiau yra krepšininkų, kurie žaidžia savo kieme, ir tų, kurie žaidžia NBA, dalyvauja pasaulio čempionatuose. Mūsų „Kito kampo“ trupėje – tik profesionalai, tik geriausi vaidybos amato meistrai. 

REKLAMA

Kaita – natūralus būvis. Sąmoningai jį priimu, keičiuosi aš, keičiasi platformos, kuriose galiu žaisti.

Gerus dešimt metų apie tai galvoju, o penkerius – darau, atsirado parduotuvės, baras, kuriame vyksta koncertai. Improvizacija – itin socialus užsiėmimas, padedantis komunikuoti su bičiuliais, kolegomis, žmonėmis, partneriais. 

– Kino aikštelėje, kur yra režisierius, nurodantis, kaip suvaidinti vieną ar kitą sceną, improvizacijos yra mažiau. Ar žaidybinis elementas čia išlieka? 

REKLAMA
REKLAMA

– Išlieka, nes mes juk kiną vertiname tada, kai matome galutinį variantą, o jis juk buvo kuriamas, vyko procesas.

Tavo vaidmuo neegzistuoja, kol tu jo neatlieki, Bružas padarys vienaip, kitas aktorius gali sukurti visai kitokį vaidmenį. Būtina aktoriaus savybė – stipriai keistis. 

– Kokių minčių „Milijonieriaus palikimo“ žiūrovams siuntė tavo personažas – vienas iš milijoną paveldėti turėjusių brolių? 

– Filme yra svarbios šeimos, godumo, brolystės temos. Kur godumas, ten – tuštybė. Tikiu, kad žiūrovai pagal savo vertybių sistemą pasvers, kas filme yra prasminga, o kas – ne. Kad jie užčiuops, jei tik pajėgs užčiuopti.

Čia juk ne švietimo sistemos reforma, ne sporto departamentas, rengiantis olimpinius sportininkus.

Nežinau, ar teatras, kinas, literatūra yra įrankiai keisti visuomenę, juk peiliu galima paruošti skanią vakarienę, bet juo galima ir giliai įsipjauti. Svarbu, kaip peilį naudosi...

– Išties juk nėra nieko blogo tapti milijonieriumi? 

– Kad žmogus būtų laimingas, pinigų nereikia daug, gali jų turėti, bet būti liūdnas ir piktas. Ne pinigai ir ne pinigų kiekis yra laimė, laimingas gali tapti ir turėdamas tiek, kiek turi. Net ir negalėdamas nueiti į restoraną ar išvažiuoti į kelionę. 

– Tau tai pavyksta? 

– Pavyksta. Dabar esu laimingas, nes valgysiu bananą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų