Vilniaus miesto apylinkės teisme birželio 15-ąją bus pradėta nagrinėti jų skyrybų byla.
Feisbuke moteris rašė: „Mūsų tokių kaip čia jau nebėra. Netikėtas, traumuojantis ir vienašališkas sprendimas, kaip pats Remigijus Šimašius. ir rašo. Visą rudenį praleidau nematydama rudens. Kai likau viena, man netikėtai subyrėjo visas pasaulis. Kurį laiką niekas neatrodė tikra – stalas, mano drabužiai, kėdė... Jaučiausi apmeluota ir palikta skausme.
Bandžiau tame išbūti. Išlaikyti gyvą pulsuojančią, plyštančią savo širdį. Kūniškai buvo labai blogai. Niekaip neišsijungė simpatinė nervų sistema, kas reiškė nuolatinį metalo skonį burnoje, raumenų virpėjimą, svorio beprotišką kritimą. Vienu metu svėriau tiek, kiek būdama dvylikos. Atrodė lyg sirgčiau mirtina liga. Tai ir buvo liga. Meilės, kuriai atsakas ką tik liovėsi, liga. Ir vis tik dirbau bei mėginau viena išlaikyti vaikus, šunį ir namus. Viena baisesnių patirčių būdavo pabusti vidury nakties ir save atrasti sėdinčią bei raudančią...
Ar esate patyrę tai? Pagaliau pagaliau pradėjau kopti iš to. Ačiū draugams, artimiesiems, laikui... Pamažu pradėjau tikėti, kad galiu išgyventi ir tai. Kaip nors. Ne, vaikams skyrybos niekada nėra gerai tokiu atveju. Vaikai į skyrybas reaguoja neutraliau ar netgi palankiai tik tada, kai mato, kad jų tėvai santuokoje gyveno blogai. Smurtavo. Kankinosi. Mūsų atveju nieko panašaus nebuvo.
Iki pat Remigijaus prisipažinimo, kad jam trūksta džiugesio ir netikėto išėjimo iš namų „pagalvoti“, vaikai girdėjo, kad jų mama yra labai mylima, nesigailima nei minutės kartu, buvo nešamos gėlės, geriamos kavos kartu, planuojamos kelionės. Tad vaikams taip pat subyrėjo visas pasaulis, kokį lyg šiol jie žinojo. Ir vis tik jei manęs paklaustumėte, „ar Jums su Remigijumi pavyko sukurti sėkmingą šeimą?“
Dabar, perėjusi bent jau pradinius išsiskyrimo nerimo ratus, galiu pasakyti, kad taip. Tikrai taip. Turėjome nuostabią šeimą. Laimingą šeimą. Atrodė, kad ir labai atvirai kalbėti mokančią šeimą. Vienas kitą palaikančių dviejų labai stiprių žmonių sąjungą. Už ką Remigijui esu labai dėkinga. Tik, deja, ši mūsų šeima netruko amžinai, ko bent jau aš tikrai tikėjausi. „Jei būtumėt žinojusi, kad kažkokio atvirumo pritrūks pabaigoje, ar būtumėt šios santuokos nekūrusi?“ Galbūt ir nebūčiau, nes šio, baigiamojo skausmo, man galiausiai tikrai buvo per daug. Staiga pasijutau taip, tarsi laidočiau patį artimiausią žmogų, mūsų namus būtų apėmęs gaisras ir dar kažkas kėsinasi pavogti ateities svajones.
Bet kita vertus, gal ir gerai, kad tokios pabaigos žinoti nuo pat pradžių negalėjau niekaip. Ir visgi Jums noriu palinkėti tikrumo. Jausmų įvairovės. Visos jausmų paletės. Neimkite pavyzdžio iš mūsų. Investuokite į savo santykius. Abu. Nuolatos. Kurkite santykius kartu. Būkite atsakingi. Kalbėkitės labai labai atvirai ir nuolat. Linkiu suprasti, kad santykiai yra nuolatinis šokis. Kad mylimų santykių neįmanoma išsemti… Jei tikrai mylim visa širdimi, santykiai įmanomi tik viena kryptimi – atvirumo ir intymumo didėjimo kryptimi“.
Vakar R. Šimašius soc. tinkle rašė:
„Šįkart ne apie Vilnių, bet apie mane. Noriu pasidalinti man labai nelengvu sprendimu dėl šeimos. Tam, kad iš anksto neliktų vietos interpretacijoms ir manipuliavimui nuogirdomis ar istorijų kūrimui.
Po šešiolika metų bendro gyvenimo, iš kurių vienuolika metų santuokoje, priėmiau sprendimą skirtis. Sprendimas toli gražu nėra impulsyvus ar neapgalvotas, priešingai – stipriai išjaustas, daug kartų pergalvotas, pamatuotas, įskaitant ir per tuos keletą mėnesių, kai gyvenu vienas atskirai“.
Šimašiaus interviu apie šeimą ir vedybinį gyvenimą žiūrėkite:
Pasak jo, natūralu, kad mano draugams ir bet kam gali kilti klausimas „tai kodėl?“.
„Deja, dažniausiai į svarbiausius gyvenimo klausimus nebūna labai paprasto vieno sakinio atsakymo, o bandymai jį suformuluoti atrodo per lėkšti. Bet kokiu atveju skyrybas ir tai, kad tenka žengti šį žingsnį, priimu kaip savo pralaimėjimą, kurį tiesiog reikia pripažinti, kad ir kaip skaudu bebūtų.
Šis sprendimas nekeičia fakto, kad turėjome gražių akimirkų drauge per tuos šešiolika metų, nestokojome vienas kitam pagarbos ir palaikymo, už ką esu dėkingas Agnei.
Agnė yra stiprus, nuoširdus ir geras žmogus, iš kurio daug išmokau, kuriam esu už daug ką dėkingas, bei labai gera mama. Tačiau ilgainiui santykių nepavyko išlaikyti tokių, kad teiktų džiaugsmą bei prisidėtų prie laimės, kurios mes visi nusipelnome.
Netrukus bus pradėtos ir teisinės procedūros. Tačiau šį kartą dėl visų man brangių žmonių, o ypač vaikų, prašau jūsų, o visų pirma žiniasklaidos, žmogiško supratingumo. Šiuo klausimu daugiau jokių viešų komentarų iš mano pusės nebus”, – teigia R. Šimašius.
47-erių R. Šimašius 11 metų gyveno susituokęs su Agne Matulaite. Kartu augina tris vaikus.
