Naujienų portalui tv3.lt J. Naruševičiūtė atvirai prabilo apie pirmąjį jų susitikimą, sunkų gyvenimo etapą ir įveiktus sunkumus.
Jolanta, drauge su Mantu jau skaičiuojate 6 metus drauge. Kaip prisimenate draugystės pradžią?
Prabėgo 6 metai, bet man toks jausmas, kad visą gyvenimą gyvenau kartu su juo. Net pačiai nesitiki. Jau 23 metus gyvenu Londone. Nuo pat pirmųjų emigracijos metu įsijungiau į lietuvių bendruomenės veiklą. Pati esu studijavusi vokalą, renginių organizavimą, todėl užsiimu muzikine veikla ir svetur. Prieš 6 metus, Kalėdiniam vakarėliui nutarėm pasikviesti svečią ne iš Lietuvos, o vietoje gyvenantį. Ir prisiminiau, kad mačiau per TV laidą, kurioje buvo pasakojama apie jauną, perspektyvų jaunuolį. O dar jis ir dainavo... Taip ir susiradau Mantą. Pradžioj kalbėdavome telefonu, vėliau susirašinėjome ir galiausiai susitikome. Susitikome aptarti Kalėdinio koncerto, bet mūsų pokalbis mašinų aikštelėje truko kelias valandas. Toks jausmas, kad turėjom ilgai ką papasakoti vienas kitam. O koncerto planas buvo nustumtas kažkur užmarštin.
Kuo jus sužavėjo jis?
Tiek aš, tiek Mantas tuo metu buvome nusivylę buvusiais santykiais. Aš po skyrybų, po mamos netekties, po didelės finansinės krizės. Turbūt pats likimas taip sudėliojo, kad dvi įskaudintos sielos susitiko reikiamu laiku. O sielos metų neturi, todėl mūsų amžiaus skirtumas mums nerūpėjo. Mantas mane sužavėjo dar prieš mūsų susitikimą. Tas beprotiškas rūpestis...Ryte netikėta žinutė su palinkėjimu geros dienos, švelnūs komplimentai po nuotraukom, pagalbos siūlymas, manau, kad sužavėtų kiekvieną įskaudintą moterį. O dar diskusijos apie muziką, apie kurią kalbėdavo valandomis... Tai buvo didžiausias indėlis, kuris gydė mano sužeistą sielą. O kur dar ir netikėti skambučiai į duris ir padėta gėlių puokštė. Mantas mokėjo suvystyti mane. Todėl tikiu likimu, kad ne mes nusprendėm būti kartu, bet taip turėjo būti.
Kokie buvo šie metai drauge su Mantu? Kokių sunkumų patyrėte ir kaip juos įveikėte?
Apsigyveno kartu labai greitai. Kadangi turėjau du vaikus, tai man buvo svarbi tik jų nuomonė. Sūnus visiškai neprieštaravo ir net apsidžiaugė, kad aš esu pagaliau laiminga. Dukra dar buvo mažametė, todėl jautėsi kažkoks pavydas, kad reikės dalintis mama. Bet dabar esam visi kaip vienas kumštis. Šie metai nebuvo mums labai sunkūs. Pandemijos metu buvom visa šeima namuose. Tai dar labiau visi suartėjome, dar labiau vieni kitus pažinome. Viskas mums gerai. Svarbiausia, kad vėl grįžome pilnu pajėgumu į sceną. Išleidom naujas dainas. Aplankėm Lietuvoj gimines ir draugus. Gal tik mano sveikatą sustreikavo po persirgimo koronavirusu. Jau bus metai, bet dar jaučiu pasekmes. Tikiuosi, kad laikui bėgant viskas praeis.
Minėjote, kad gyvenime teko patirti daug išgyvenimų, tačiau nepaisant visų sunkumų, jūs visuomet būnate puikios nuotaikos, o nuo veido nedingsta šypsena. Kas gi padeda nepalūžti sunkiu gyvenimo momentu?
Mano gyvenime buvo daug nusivylimo, netekčių. Nenusisekusi santuoka, materialinis nepriteklius... Išspaudė ne vieną ašarą. Nuo ankstyvos vaikystės esu scenoje ir žinau, kad kas benutiktų – tu negali to parodyti žiūrovui. Taip ir gyvenime. Laikausi šios taisyklės. Visada su šypsena. Vieną kartą net padariau tokį eksperimentą. Važiuodama į darbą autobusu, visiems šypsojausi. Tiesiog einu iškėlus galva ir šypsausi. Kiek daug žmonių nusišypsojo man! Tai veikia! Tas pats ir gyvenime. Nesureikšminu smulkmenų. Dėl ne taip pasakyto žodžio ar žvilgsnio, nepuolu nervintis. Juk tai smulkmena! Šypsena yra didžiausias ginklas. Netgi žmogui, kuris jus pasiunčia – nusišypsokite! Pamatysit, kaip lengviau gyvensis.
Tiesa, metinių progą sulaukėte ir staigmenos iš Manto. Kaip jis nustebino?
Šią datą buvau net pamiršus. Ryte Mantas keliasi anksčiau, o aš valanda vėliau. Tik pramerkiu akis ir jau lendu į telefono pasaulį. Taip ir prisiminiau mūsų sukaktį, nes Mantas buvo parašęs labai nuoširdžius žodžius, kuriuos paskaičius apsiverkiau, bet su šypsena. Tai buvo padėkos žodžiai man. Kaip miela ir gera. O kur dar tūkstančiai sveikinimų iš gerbėjų! Bet tai dar ne viskas. Mėgsta Mantas siurprizus. Čia jau jo arkliukas. Man ruošiant vakarienę namie, teko net pieną prisvilint. Nes atsisukau į duris, o ten stovi mano Mantukas su didžiule puokštė rožių ir mano mėgstamiausias kvepalais. O svarbiausia tos mielos akys, kurios vis dar keri mane ir su metais vis daugiau. Tai vat, kiek laiko abu stovėjom apsikabinę, kad net pienas išbėgo ir prisvilo. Pienas buvo skirtas bulvių košei, nes košę labai mėgstam.
Tai koks gi būtų jūsų sėkmingos bei laimingos draugystės receptas?
Pati esu išsiskyrus... Skyrybos įvyko po 16 bendro gyvenimo metų. Mantas yra antras žmogus mano gyvenime. Tai gal ir turiu teisę palyginti. Pirmiausiai – pagarba vienas kitam. Jei jau nutarėte gyventi kartu, priimkite žmogų su visais jo pliusais ir minusais. Nes ir jūs jų turite. Kad ir kaip būtų sunku, nemeluokite vienas kitam. Melas visada išlenda. Raskite laiko išklausyti savo žmogų. Kalbėkite. Apie viską. Gyvenimas yra žaidimas. Prieš pradedant žaisti, išsiaiškinkite žaidimo taisykles. Aš labai rimtai. Kas galima, o kas ne. Kas jus žeidžia, kas jums nepriimtina. Mes su Mantu apie tai kalbėjomės ne vieną parą ir tai veikia. Drąsiai sakau, mūsų ryšys su metais tik stiprėja. Per 6 metus nei vienas nepasakėm „išeinu, viskas, gana“. Ir tas metų skirtumas nieko mums nereiškia. Todėl visiems linkiu gražių švenčių! Būkit nuoširdūs ne tik kitiems, bet ir sau. Mylėkite ir būkite mylimi.
