Gimtadienį švenčiantis Arūnas Valinskas su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo mintimis apie savo šventę, prisiminė originaliausias dovanas bei prabilo apie ateities planus.
Daugumai, tikėtina, bus naujiena, kad A. Valinskas žada atgaivinti populiarų, Neringoje vykstantį festivalį „Benai, plaukiam į Nidą“ ir legendinį Balandžio 1-osios renginį „Auksiniai svogūnai“.
– Kas jau spėjo jus pasveikinti?
– Kadangi esame ne Lietuvoje, tai nustebino žmona Inga, su kuria čia esame išvykę. Ji užsakė viešbučio personalą, kuris į kambarį atgabeno gausybę pusryčių su šampanu ir dar arabiškai pagiedojo „Ilgiausių metų“. Tai labai nustebino.
– Tai – jūsų gimtadienio kelionė, tiesa? Kiek laiko praleisite Egipte?
– Išvykome dešimčiai dienų. Norėjome atšvęsti gimtadienį ten, kur šilta. Didžiausia dovana yra žiūrėti į dabartinius orus Lietuvoje. Be pavydo. Kaip toje reklamoje: „Oi, tik nereikia pavydo scenų.“ (juokiasi).
– Ar vakare kaip nors dar minėsite gimtadienį, gal eisite pavakarieniauti?
– Viešbutyje yra tiek prabangiai, kad visko užtenka vietoje. Viskas jau užsakyta ir sudėliota, eisime į vakarienę dviem.
– Kokia žmonos Ingos dovana ar staigmena buvo iki šiol įsimintiniausia?
– Ko gero, kai padovanojo papūgą. Esu labai bjauraus charakterio. Ji atnešė ir pasakė, kad kai susipyksime ir neturėsiu su kuo šnekėtis, turėsiu su kuo pasikalbėti. Papūga vis dar yra, bando su manimi kalbėtis, dovana funkcionuoja.
– Ar gimtadienis yra svarbiausia šventė jūsų namuose?
– Ne, tikriausiai, svarbesnis yra šeimos gimtadienis, tai yra, vestuvių metinės, spalio 3 dieną. Gimtadieniai yra labiau pagarbos šventė. Ko gero, šiai dienai, svarbiausias yra anūkės gimtadienis, nes švęstas tik penkis kartus, ne taip, kaip visi kiti.
– Arūnai, ar per gimimo dieną susimąstote apie praeitį, ar labiau žvelgiate į ateitį ir jos galimybes?
– Neįmanoma nesusimąstyti ir nežinoti to, kas buvo. Taip pat neįmanoma ir nesvajoti apie tai, kas bus. Bet vis dėlto mano žvilgsnis būna labiau nukreiptas į tai, kas bus.
Dabar, gurkšnodami šampaną atsivertėme „Facebook“, kuriame gimtadienio proga prikelta visokiausių nuotraukų. Jų buvo sudėtas kalnas, vartėme su malonumu ir žiūrėjome, juokėmės iš senų dalykų. Bet, net ir matant tai, kas buvo, yra galvojama apie tai, kas bus ateity.
– Kas šią dieną jus labiausiai pradžiugina – dovanos, o gal dėmesys iš jus prisiminusių ir pasveikinusių žmonių?
– Tikrai ne dovanos. Ko gero, pats blogiausias dalykas per gimtadienį tikėtis gauti kažkokių dovanų ir susišikti nuotaiką, kai jų negauni. Tiesiog jų nereikia norėti.
Įdomiausias dalykas yra bičiulių, bendražygių ir artimųjų prisiminimas, kai nuoširdžiai pasveikina, parašo kokį šmaikštų žodį ar dar ką nors. Tai – labai miela, nes vien tik iš pasveikinimų galima sudėti mažą knygutę.
– Per gyvenimą esate gavęs ir labai originalių dovanų, pavyzdžiui, žąsys nuo Žilvino Žvagulio ir panašiai. Panašu, kad draugai turi gerokai pasistengti, kad jus nustebintų ir negali apsiriboti paprastomis, elementariomis staigmenomis?
– Jeigu kartais kyla problemos renkant dovanas, mes pasufleruojam. Bet, kadangi didžioji dauguma bendražygių, kolegų ir draugų yra labai kūrybingi žmonės, jiems šito dalyko patarinėti nereikia.
Kai šventėme 50 metų jubiliejų, paprašiau savo vadybininkės, kolegos, kad nustebintų. Tai visko pridėjo, ko tik nebuvo. Puikus vakaras.
– Esate minėjęs, jog atgaivinsite festivalį „Benai, plaukiam į Nidą“. O kaip bus su „Auksiniais svogūnais“?
– Taip, esame sumušę rankomis su Neringos savivaldybe, kitais metais bus 30 metų nuo tada, kai 1994 metais pirmą kartą nugriaudėjo Nidos festivalis. Nusprendėme, kad jis turi sugrįžti. Ir jis grįš birželio mėnesį.
Kadangi ateina rinkimų metai, užsidėjome ir kitą naštą – per TV3 balandžio 1-ąją bus transliuojami ir „Auksiniai svogūnai“.
– Kaip kilo mintis šiuos du renginius sugrąžinti? Ar paskatino žmonių prašymai?
– Buvo daug klausiančių, taip. „Auksinių svogūnų“ nerengėme, nes buvo pandemija, po to įvyko karas, tai buvo ne iki svogūnų. O kitais metais bus treji rinkimai, įsibėgėjusi ir prezidentinė kampanija, tai net nekyla klausimų, ar reikia daryti. Tuo labiau, kad ir žiūrovai, kiek teko kalbėti, yra pasiilgę šio renginio. Tai jis tikrai vyks.
„Benai plaukiam į Nidą“ sukaks 30 metų. Kai pagalvoju, kiek man buvo tada, kai viską pradėjome ir tuos tris dešimtmečius su Lietuvos nepriklausomybe festivaliavom, tai jaučiuosi įsipareigojęs paminėti bent jubiliejų. Iš tiesų, daug žmonių jį prisimena su nostalgija, tad galiu garantuoti, kad birželio mėnesį bus galima vėl švęsti.
– Grįžkime prie gimtadienio. Kokį norą sugalvosite pūsdamas žvakutes?
– Žvakutes jau užpūčiau ryte, turiu norą, kurio net nesakiau savo žmonai, nesakysiu ir jums, nes bijau, kad neišsipildys.
