Filme žiūrovai išvys gausų žinomų aktorių būrį – Audrių Bružą, Kirilą Glušajevą, Valentiną Krulikovskį, Gelminę Glemžaitę, Arvydą Dapšį, o lipšnaus, bet godaus ir kerštingo valdininko vaidmenį čia sukūrė Andrius Žiurauskas, rašoma pranešime spaudai.
Kaip apibūdintumėte savo herojų, kuo jis įdomus?
Savo gyvenime esu vaidinęs labai daug tiesmukų personažų, kur nuo pat pirmos scenos žiūrovas gali suprasti, koks jis yra ir ko iš jo tikėtis, ką jis gali padovanoti, ar kuo nustebinti. „Reemigrantų“ personažas buvo ta reta proga, kuri padeda laikyti intrigą ir, gerąja prasme, apgaudinėti žiūrovą rodant, kad personažas lyg ir yra vienoks, o pabaigoje jis atsiskleidžia visai kitokiu. Tai ta intriga ir galėjimas turėti kelias kaukes viename vaidmenyje man labai patiko.
Filme vaidinate valdininką. Ar turėjote kokį nors konkretų pavyzdį?
Konkretaus asmens omenyje neturėjau. Filmo personažas – tipažas nomenklatūrinis veikėjas, kuris viską pasiekia ne savo darbu, o pažintimis ir intrigomis. Tokių Lietuvoje, deja, labai daug. Mes vis nuo nepriklausomybės tikimės, kad jie kažkada išnyks, bet pamažėle išmokę jų verslo į valdžią ateina jų sūnus ir dukros ir, panašu, kad toks šeimyninis, paveldimas postas yra didelė Lietuvos bėda. Atrodo, kad ne pagal gebėjimus, bet pagal tai, kuriai partijai priklausai, ką pažįsti, kieno vaikas esi ar kam esi skolingas, pagal tai ir gauni postą. Tai tikrai neturiu kažkokio konkretaus asmens, į kurį žiūrėjau, ar kuris mane juokino. Tai greičiau yra toks rinktinis stereotipas. Tas personažas net nėra labai gyvas. Kaip ir dauguma lietuviškų valdžios nomenklatūrininkų. Kažkodėl, kai į juos žiūri, jie visi atrodo vieno veido.
Kokius herojus, blogus ar gerus, labiau patinka vaidinti?
Turbūt visą laiką linksmiau ir patogiau, ir tą aš dariau daugybę metų, yra vaidinti tokius truputėlį blogiečius, bet su humoro prieskoniu. Turinčius tam tikrą savo super uždavinį, savo kažkokį idiotišką įsitikinimą, kuris blogus darbus paverčia į komiškas situacijas. Bet tokių personažų aš per savo gyvenimą jau labai daug suvaidinau ir paskutiniu metu stengiuosi jų nebevaidinti. Ne dėl to, kad man jie nepatiktų, bet todėl, kad staiga supranti, kad žiūrovas pradeda tave tapatinti su tavo herojais ir manyti, jog ir Žiurauskas yra toks truputėlį piktas priekvaišis. Taip pat jei ilgai vaidini tokius personažus, dauguma Lietuvos režisierių, netgi tavęs nepažinodami, irgi tau jau kito vaidmens neieško. Ir man tai pasidarė tiesiog nebeįdomu. Todėl man buvo labai smagu „Reemigrantuose“ suvaidinti, nes šiame filme mano personažas jau yra kitoks. Jis visų pirma yra gudrus. Bet nenoriu nugąsdinti žiūrovų, nes jie eis į komediją ir tikėsis fainų idiotų. Galiu patikinti, kad šį kartą filme ir be Žiurausko yra daug fainų idiotų.
Koks yra jūsų svajonių vaidmuo? Ar svajojate apie rimtus vaidmenis?
Aš nežinau, kiek mūsų ėjo į aktorystę norėdami būti klounais. Turbūt visi mes turime tą rožinę Hamleto, Karaliaus Lyro, Romeo svajonę. Kine yra savi tokio svorio vaidmens atitikmenys, kuriuos norėtum suvaidinti. Tuo labiau, kad tu jautiesi, kad gali jį suvaidinti, tau atrodo, kad tu gali. Bet visų pirma reikia pasakyti, kad tu džiaugiesi, jog turi darbo. Ir tai didelis dalykas. Ir sakyti, kad mes kiekvieną dieną turime pasiūlymų vaidinti kine ar serialuose, negali. Taip nėra. Anaiptol, yra keletas veidų, kurie nuolat vaidina, ir keletas veidų, kurie to skambučio taip ir nesulaukia. Todėl būti labai išrankus negali. Tu džiaugiesi būdamas pakviestas. Bet kalbant apie tai, kodėl aš esu aktorius, dažniausiai sakau, kad aktorystė man dovanojo galimybę kiekvieną dieną daryti kažką kito – vieną dieną būti virėju, kitą dieną siuvėju ar kelionių agentūros darbuotoju, todėl norisi, kad toje aktorystėje būtų kuo daugiau įvairovės. Man labai norisi, kad vaidmuo būtų iššūkis, o ne tai, ką aš labai gerai moku.
Ar galite trumpai papasakoti, kaip vyko pats filmavimo procesas? Kokie įspūdžiai liko?
Tai jau labai seniai tai buvo. Keistai nuskambės, bet pagrindinis įspūdis toks, kad tas filmas jau buvo labai labai seniai. Jeigu man kažkas kalba apie šį filmą ir jo premjerą, man norisi sakyti: „Kas?“. Bet čia yra pirminis įspūdis, kuris yra labai nejaukus. Mes visi suprantame, kodėl taip nutiko, bet, neduok Dieve, tai kada nors pasikartos. O šiaip „Reemigrantai“ buvo toks „giminių“ susitikimas. Su visais kolegomis, su kuriais teko filmuotis, jau buvome dirbę kartu anksčiau, buvome pažįstami. Susitinki, apsikabini, apsidžiaugi. Pagrindinis sąstatas buvo tokia sena šaika, su kuria tiesiog gera. Režisierius Kęstutis Gudavičius, kuris man buvo didžiulis atradimas, duoda laisvės pakvailioti, duoti savo pasiūlymų. Jis juos kruopščiai atsirenka, bet nenubrėžia ribų, kad taip galima, o šitaip ne. Ir tik montaže iškerpa, kas nepatiko. Ir yra labai svarbu ir smagu, kai supranti, kad filmo procese tu esi ne tik dėlionės dalis, bet ir gali pats dėlioti tą dėlionę.
„ReEmigrantai“ pasakoja apie tris draugus – Arminą, Karosą ir Dariušą. Kai šalyje įsisiautėjus „Brexitui“ juos išmeta iš vištų fabriko Anglijoje, jaunuoliai nusprendžia grįžti trumpų atostogų į gimtąją Lietuvą.
Gerai pasilinksminę ir išsinuomavę Teslą jie išvažiuoja aplankyti Dariušo mamos. Tačiau išsikrovus automobiliui ir draugams strigus mažo miestelio rajono laukuose, vietiniai valdininkai juos sumaišo su Tesla investuotojais, apie kurių Lietuvoje planuojamą pastatyti giga fabriką jau seniai sklandė gandas. Valdininkai stengiasi atvykusiems investuotojams įsiteikti pagal visas politines „tradicijas“. Nuo čia ir prasideda nuotykiai! Iš pradžių nesusigaudę kas vyksta, herojai greitai įsijaučia į vaidmenį ir pradeda mėgautis visais susiklosčiusios situacijos privalumais. Kol viskas nepasisuka kita linkme.
Filmas „Reemigrantai“ kinuose nuo gruodžio 30 d.
