Kelias į aktorystę, kaip pasakojo pats Andrius, neapsiėjo be kuriozų. Siekiant svajonės jam yra tekę padirbėti pačiose įvairiausiose vietose ir įkūnyti labiausiai netikėtus personažus.
„Kuo daugiau vaidini, tuo daugiau savęs perkeli į personažą. Per 47-erius metus Žiurauskų yra buvusių visokių: ir liesų, ir rimtų, ir juokingų, ir skaitančių Vincą Mykolaitį-Putiną ar Vytautą Mačernį, storų, valgančių lašinius, drąsuolių ir bailių. Kai ateina laikas, iš savo kartotekos ištrauki vieną iš jų“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo TV3 laidų filmavimuose sutiktas vyras.
1996 m. Andrius buvo pakviestas dirbti Kauno lėlių teatro aktoriumi. Per devynerius metus sukūrė apie 30 vaidmenų įvairių režisierių spektakliuose. Vaidino Kauno jaunimo kamerinio, Kauno mažojo teatro spektakliuose, taip pat vaidino Kauno jaunimo kameriniame teatre, Kauno mažajame teatre, „Domino“ teatre.
2013 m. Vilniaus universitete Kauno fakultete įkūrė „Raudonojo kilimo“ teatrą, dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau jo pėdsakų galima buvo pastebėti ir kine.
„Kine debiutavau 41-erių, o tų debiutų kuo toliau, tuo būna mažiau“, – kalbėjo A. Žiurauskas.
Įtemptas grafikas ir didžiulė patirtis
Besisukant kino, teatro industrijoje vyras turi galimybę susipažinti su geriausiais savo srities specialistais. Su vienu perspektyviausių lietuvių režisieriumi Emiliu Vėlyviu Andrių jau seniai sieja ryšiai.
„Esame pažįstami nuo pat „Pilno metro filmo“ filmavimų. Viename festivalyje jis laimėjo dalį biudžeto tam filmui, tad galėjo jį pradėti pildyti. Tuomet Donatas Šimukauskas man paskambino ir pasiūlė nusifilmuoti nemokamai. Tada nebuvau to kino visai ragavęs, todėl norėjau pakliūti kur nors. Pamenu, kad vaidinau meilužį, dvi dienas mes filmavomės, visas gulėjau kraujo klane sušaudytas, man tai buvo didžiulė patirtis, vienas geriausių vaidmenų.
Kažkaip su Vėlyviu jau tada susibičiuliavome – pasiūlė jis man nusifilmuoti „Zero“ visose dalyse, paskui sekė „Mano meilė karantinas“. Šis mūsų darbas buvo tęstinis. Negailime liaupsių vienas kitam – mums smagu dirbti kartu“, – šyptelėjo vyras.
Režisierių Domo Vilčinsko ir Emilio Vėlyvio seriale „Pats brangiausias serialas“ save suvaidinęs Andrius neslėpė, kad tai buvo viena įdomiausių patirčių jo karjeroje.
Kaip sako pašnekovas, vaidmuo jam buvo įsimintinas savo mastu ir svarba.
„Pats brangiausias serialas“ laiko prasme man turbūt buvo didžiausias iššūkis, todėl kad tai buvo nuolatinis tvarkaraštis. Turėjome lenteles, pagal kurias mums buvo nurodyta, kada turime ateiti filmuotis. Aktoriai ten buvo atrenkami pagal svarbą. Mano personažas šiame filme buvo vertinamas, jo buvo daug, filme jis atliko svarbų vaidmenį. Tapau tikru bendrautoju“, – apie vieną pirmųjų darbų kine pasakojo jis.
Filmavimas aktoriams buvo tikrai įtemptas – tekdavo anksti pasirodyti, o veiklos netrūkdavo iki pat vakaro.
„Aštuntą ryto ateidavau į filmavimo aikštelę, o išeidavau tik aštuntą vakare. Valandos tikrai buvo ilgos. Jau kokią 20 filmavimo dieną pradėjo darytis sunku, dar ir dėl to, kad tuo metu buvo klaikiai karšta, o dalis serialo buvo filmuojama kemperiuose prie estrados. Juose ir gyvenome, ir filmavomės, bet buvo smagu.
Vėlyvio surenkama komanda visada būna labai smagi, žemiška, kartu su jais visada labai smagu dirbti. Niekada nemačiau, kad jo aikštelėje kiltų kokių konfliktų“, – teigė vyras.
Su E. Vėlyviu užsimezgusi draugystė juodu sieja iki šiol. Kaip teigia vyras, darkart gavęs pasiūlymą nusifilmuoti jo filme tikrai nedvejodamas sutiktų.
„Tapti Vėlyvio komanda yra labai geras jausmas... Juk aktoriai tam atrenkami kruopščiai, patenka tik išskirtiniai, tokie kaip Mindaugas Papinigis, Ramūnas Rudokas, Kęstutis Jakštas, Donatas Šimukauskas, Andrius Bialobžeskis... Mes esame „etatiniai“ Vėlyvio aktoriai, visad šmėžuojame jo kurtuose darbuose.
Kai sukuriamas kažkoks naujas filmas ar jo serialas be tavęs, pradedi klausinėti, kodėl tavęs ten nėra. Taip atrodo, kad visą gyvenimą tuose projektuose būsi ir kad niekas kitas be tavęs negalės jo vykdyti“, – šypteli pašnekovas.
Nepastovumas ir daug veidų
Vis dėlto aktoriaus profesija labai nepastovi – vieną dieną gali filmuotis filme, o kitą – tą patį filmą stebėti per televizoriaus ekranus gurkšnodamas alų.
„Žmogus prie gero labai greitai pripranta... Gal prastas palyginimas, bet jei kasdien maitinsi elgetą, o vieną dieną neatneši jam pavalgyti, jis išdauš tau langą. Tas pats su filmais – jei nuolat filmuojiesi, o vieną dieną staiga darbo nebelieka, automatiškai iškyla klausimas: kas yra?“
Kameros ir nuolatinis dėmesys Andriaus Žiurausko darbe dominuoja visą laiką.
„Veidų aš turiu labai daug. Pirmiausia aš esu „Lėlių teatro“ režisierius, ten dirbu jau 27 metus, gavau net apdovanojimą už savo ilgus metus čia. Nuo 2004-ųjų esu „Žalgirio“ balsas – esu renginių vedėjas, aktorius, animacinių filmukų garsintojas, taip pat ir režisierius.
Turbūt yra pati didžiausia laimė, kai gali pasirinkti tarp veiklų. Nes kai nuolat darai tą patį darbą, po truputį pradeda nervinti. Aišku, aktorystė visada gelbėja – nes dažnai kasdien vaidini vis ką kita. Tas labai smagu“, – šypteli vyras.
„Lengviausias darbas iš mano gausybės veiklų yra aktorystė, kadangi būdamas aktorius tu esi atsakingas tik už save, už savo vaidmenį. Kai esi režisierius ar prodiuseris, esi atsakingas už visą projekto sėkmę. Būdamas aktoriumi nevaldai galutinio produkto. Čia tas pats, kaip ir kreipšinyje – jei žaidė labai gerai, vadinasi fantastiški žaidėjai, o jei žaidė labai prastai – prastas treneris. Tas pats ir teatre, kine. Jei pavyko puikiai – aktoriai tokie šaunuoliai, o jei kažkas blogai – prasti režisieriai“, – teigia vyras.
Nors istorijoje pilna menininkų, kuriuos jų pačių darbas išvarė iš proto, pašnekovas neslepia niekad nesusidūręs su sunkumais diena iš dienos vaidinti ne patį save.
„Man neteko nei teatre, nei kine vaidinti sunkių, hamletiškų vaidmenų, kurie verstų mane ieškoti kraštutinumų ar alinti save. Iš vienos pusės pavyzdžiu aktoriams, gavusiems tokį iššūkį. Tik „Pats brangiausias serialas“ pareikalavo manęs pagalvoti apie save daugiau ir daugiau dėmesio skirti savam vaidmeniui.
Bet jokiu būdu man dėl to niekad nereikėjo po filmavimų kelaiuti į reabilitaciją ir ieškoti, kurgi dingo Andrius Žiurauskas. Niekada su tuo nesusidūriau – kiek stebiu ir kolegas, niekada tokio dalyko nemačiau. Tai turbūt ankstesnių laikų problema, kai kad aktoriai, ieškodavę savo vaidmens, du mėnesius gėrė, kai aktorystė ir alkoholizmas ėjo koja kojon“, – kalbėjo jis.
Kaip teigia aktorius, režisieriai vaidmenis aktoriams parenka pagal žmonių savybes ir tipažiškumą:
„Kažkada su tuo pačiu Vėlyviu ginčijausi, kad čia yra visiška nesąmonė. Bet paskui gyvenimas įrodė, kad tai yra visiška tiesa. Esu spektaklį statęs ir Kauno tardymo izoliatoriuje su bausmę atliekančiais nusikaltėliais. Tuo metu net nežinojau, kad tie žmonės yra nusikaltėliai iš jų veidų. Bet man teko tai pamatyti. Man tai buvo paprasčiausi žmonės, tokie kaip ir mes. Tada maniau, ka šiam filmui aktoriai parinkti labai prastai. Dėl to ir aktoriai atrenkami vadovaujantis stereotipais – jei vaidina banditą, jis turi turėti griežtų vyriškų veido bruožų, galbūt pliką galvą. Stereotipai yra labai gajūs ir tikrai veikia“, – kalba jis. – Tokie skirtumai yra tarp aktorių – visi mes turime štampus, bet geri aktoriai jų turi daugiau.
Bet jei gauni vaidmenį, kuris nepriklauso tavo štampui, tenka stipriai to vaidmens paieškoti. Ir „Pačiame brangiausiame seriale“ teko paieškoti savo vaidmens, nes šis nebuvo nei idiotas, nei banditas, nei koks mergišius. Jis buvo režisierius, kuris režisuoja serialus“, – teigė jis.
„Vaidinti save – labai sunku, tai daryti reikia išmokti. Tu turi būti tarsi veidrodis, turi viską suprasti, save atrasti iš naujo. Man buvo labai smagu, dėl montažo gal ir gaila kai kurių scenų, bet tai – režisieriaus darbas.“
Žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val. per TV3.
