Šiuo metu, kaip sako jis pats, užsiima biurokratija. Visgi aktorystė iš R. Bagdzevičiaus gyvenimo visiškai nedingo – ir dabar jis sulaukia pasiūlymų filmuotis, teatruose rengia pjesių skaitymus.
Toliau nuo viešumos su žmona, aktore Jūrate Vilūnaite (55 m.) gyvenantis, tris vaikus užauginęs aktorius šiandien mėgaujasi ir ramiu gyvenimu ir džiaugiasi senelio statusu.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Rimantu Bagdzevičiumi apie gyvenimą toliau nuo viešumos, dabartines veiklas, šeimą ir jaunąją režisierių kartą.
Atrodo, kad dažniausiai aktorystei gyvenimą pašventę žmonės atsitraukti nuo aktoriaus darbo pasirenka ne savo noru. Kas jus paskatino priimti tokį sprendimą?
Iš vienos pusės sulaukiau pasiūlymo, bet iš kitos pusės gerai sukrito aplinkybės. Nes juk pensininkui teatre laukti vienos ar kitos galimybės yra ganėtinai nyku.
Kai esi jaunas, kai pradedi savo karjerą, planuoji viską į priekį ir galvoji, kad gal čia dar bus įvairių galimybių, esi didelis optimistas. O paskui supranti, kad laukimas ne visada yra gerai. Nors yra pavyzdžių, kad net ir vyresni aktoriai teatre atranda save, sulaukia tų vaidmenų. Bet tai ne kiekvienam.
Nepasiilgstate scenos?
Labai pasiilgstu. Aktorystės iš gyvenimo niekaip neišbrauksiu ir neišplėšiu. Su Vytautu Rumšu darome pjesių skaitymus teatre, būna tikrai labai smagu paskaityti klasikines pjeses.
Bet tai skaitymas vieną kartą per mėnesį, užverčiame knygas ir paliekame viską, tad scena lieka vis vien antrame plane.
Turbūt dažniausiai žmonės jus prisimena iš serialų „Naisių vasara“, „Nekviesta meilė“ ir „Moterys meluoja geriau“. Papasakokite, kaip atsiradote televizijoje.
Kadangi Arvydas Šlepikas buvo scenaristas, o mes su juo bendraujame, taip ir atsiradau tuose vaidmenyse. Pirmas serialas buvo „Prokurorai“, paskui atsirado ir „Nekviesta meilė“. Buvo truputį kitokie laikai, visi galvojome apie vaidmenis, kūrėme scenarijus, savo personažus. Buvo labai įdomu.
Dabar to nebeliko – atrodo, liko tik „šaudom ir gaudom“. Liko vieni kriminalai. Atrodo, atsirado tokia niša. Reiktų vėl apie meilę padaryti kokį serialą, juk dabar gan populiarūs tie meksikietiški, turkiški, indiški serialai.
Lietuviai nebūtinai turi deklaruoti „šaudo-gaudo“, galėtų ir kažką gražaus, pavyzdžiui, kaip iš meilės skandinasi. Aišku, juokauju (šypteli).
Padirbėjome, ir, galima sakyti, kad buvome vieni iš tokių serialų pradininkų Lietuvoje. Aš dalyvavau ir „Raudonmedžio rojuje“ (1981-aisiais išleistas penkių serijų videofilmas). Paskui labai išpopuliarėjo „Giminės“, aišku, ten buvau tik viename epizode.
Bet jus turbūt labiausiai ir prisimena žmonės dėl vaidmenų ikoniškuose serialuose?
Iš tiesų būna, kad žmonės prie kasos atsisuka į mane pasižiūrėti. Anksčiau garsindavau daug reklamų, tad būdavo kokiame troleibuse prabylu, ir iškart atsisuka žmonės. Pirma nesupratau, kodėl, bet paskui suvokiau, kad turbūt klauso reklamų. Mane prisimena iš tokių reklamų kaip „Rafaelo“ ar „Švyturio“ alus.
Gatvėje turbūt dažniausiai iš veido pažįsta. Bet labai gerai būna jei su kuo nors kalbi telefonu. Suprantu, kad padeda mano balsas, reikalai būna pajuda, nes žmonės atpažįsta mano balsą.
Rimantai, išbandėte teatrą, televiziją, kiną, reklamų įrašymą. Kuri platforma jūsų labiausiai pasiilgta, kuri labiausiai patiko?
Teatras, nes nuo teatro pradėjau. Teatras tuo metu buvo labai populiarus, salės tiesiog lūždavo nuo žmonių. Buvo statomi labai geri spektakliai, ir tuo tarpu tikrai daug darbo. Televizijos buvo tuo metu nedaug, filmų išvis pro retą. O dabar visko daug, tiesiog ošia industrija.
Anksčiau teatras buvo vienintelė platforma jei norėjai būti aktoriumi. Buvo ir tik viena konservatorija, o dabar studijuoti gali ir Klaipėdoje, ir kursus įvairiausius eiti, ir Vytauto Didžiojo universitete studijuoti. Galimybių tikrai daug.
Papasakokite apie pradžią teatre. Ar tikslingai nuo mokyklos laikų keliavote aktoriaus keliu?
Norėjau būti režisieriumi, bet tais laikais norint tapti kino režisierium vienintelė galimybė buvo važiuoti mokytis į Maskvą. Paaiškėjo, kad aš ten nelabai įstosiu. Ėjau pro šalį konservatorijos ir buvo skelbimas, kad ieško aktorių, apie tai niekam nesakiau. Per visišką atsitiktinumą atsidūriau teatre, bet man patiko. Konkursai buvo tikrai dideli, ten mūsų vienoje vietoje buvo gal 20.
Ar dabar dirbate prie kokių aktorinių projektų?
Prisijungiau prie režisieriaus Andriaus Blaževičiaus naujo filmo, ten vaidinu senelį. Kai tai tikras kinas, tikrai smagu.
Kinas tikrai labai smagus, nes ten visai kita atsmosfera, ypač kai ten tiek daug jaunų žmonių, kurie viską žino, viską išmano.
Anksčiau sakydavo, kad tikri aktoriai į televiziją neina, tarsi brėždavo tokią ribą, kad tik teatre gali būti tikru ir rimtu aktoriumi.
Dabar tikrai taip nesako. Ypač kai pasirodė mūsų tokie pirmieji serialai, buvo juokinga. Galvoju, kad daug tų šnekų buvo iš pavydo. Jei tave pakviesdavo į kokį filmą, tai būdavo tikrai rimta. Dabar į televiziją gali pakliūti kone kiekvienas, tik padaryk kokį fintą. Bet iš tiesų iki šiol žmonės labai nori būti televizijoje.
Turbūt nėra problemų surasti kokį statistą, kuris nenorėtų pasifilmuoti kokiame nors filme. Tai toks žmogiškas noras pasirodyti, retas kuris užsisklendžia taip savyje.
Visai neseniai Lietuva minėjo teatro dieną. Koks jūsų ryšys dabar su teatru, ar dažnai ten apsilankote?
Ne visus spektaklius žiūriu, turiu žvalgus, kurie pažiūri, o aš paklausiu, ar būtų verta man nueiti. Turbūt iš teatro pasitraukiau dėl to, kad dabar yra kitos kartos teatras. Dabar kitas stilius, teatrą vieni vadina šiuolaikiniu, kiti – labai technišku.
Režisierių dabar trūksta, jie turi užaugti, jie dar turi patirti savo šlovės ir nesėkmės valandas. Jų bagažas man nelabai įdomus, nes jis dažniausiai nėra didelis.
Režisierius Oskaras Koršunovas yra pasakęs, kad dabar teatre labai mažai maišto ir kritikos. Sutiktumėte?
Teatras tikrai dabar mažai socialus, stengiamasi ne pjeses statyti. Suprantu, kad reikia kažkaip išsakyti save, bet matau, kad tad socialus ir atsakingas. Gal tikrai mes visi per sočiai gyvename.
Vis pažiūriu savo anūkus, jie visko tiek daug turi – ir žaislų, ir galimybių, ir įvairiausių daiktų. Ir tai irgi natūralu, negali net kritikuoti. Bet kartais galvoju, kad tai labai žmones lepina.
Natūralu, visi nori savo atžaloms geresnio gyvenimo. Mačiau ir tokių senelių, kurie viską, ko neturėjo, dabar anūkams atiduoda. Pradedant įprastais muzikos instrumentais, kurie būna numesti po kelių dienų būna numesti.
Grįžtant prie teatro, prie jaunųjų režisierių – kokia jūsų nuomonė apie juos?
Manau, kad jie yra puikūs. Bet reikia dar truputį jiems pagyventi arba surasti pjesę, kuri juos augintų. Turbūt neužtenka vien saviraiška užsiimti, kad išsakytų tik tai, kas juos jaudina ar nagrinėtų tik vieną tą pačią problemą. Gyvenimas yra platus, gilus, galingas.
Manau, kad režisierius turi daug skaityti, klausyti daug muzikos ir žiūrėti, kas aplinkui. Ne naršyti telefone, o važiuojant troleibusu žiūrėti pro langą. Visada mėgdavau anksčiau atsisėsti į patį troleibuso galą, į kampą ir kokius du ratus apvažiuoti. Žiūrėdavau į keleivius, man buvo įdomu, kad tiek daug įvairių žmonių. Smagu atspėti jų biografijas. Dabar turbūt tam neliko laiko.
Tad dabar taip nebedarote?
Išvis galvoju, kad dabar žmonės nejaukiai jaučiasi, kai į juos ilgiau žiūri. Man patinka nužiūrinėti, bet daug kas to nesupranta. Visi dabar labai individualūs ir vienišiai. Kavinėse visi ne kavos išeina išgerti, o su kompiuteriais dirbti.
Į kavinę reikia eiti ir paprastai pasikalbėti.
Jūsų žmona Jūratė dirba Vilniaus universitete, dėsto žurnalistams. Ar aktorystė dar likusi jos gyvenime?
Dar yra, gal ne tiek daug, bet dar vaidina.
Žiūrint ir plačiau – ar jūsų šeimoje yra aktorių, žmonių prie meno?
Iš tiesų tai ne. Tik senelį prisimenu kaip atraktyvų žmogų. Jis mirė kai man buvo penkeri, bet pasakojo, kad Smetonos laikais jis Palangoje, Basanavičiaus gatve eidavo dainuodamas, iškėlęs trispalvę. Policija jį net į nuovadą buvo pasiėmę, kad jis čia drumsčia ramybę. Buvo toks triukšmadarys. Tai gal jį galima vadinti savotišku aktoriumi. (šypsosi)
O atrodo, kad šeimomis eina į aktorius – scenoje dominuoja Storpirščiai, Bareikiai, Smoriginai ir kiti.
Nežinau, kodėl neužsikrėtė mano sūnūs aktoryste. Turbūt nelabai juos vedėme į teatrą, nelabai jie matė tos virtuvės. Jie turėjo savo gyvenimą, mes – savo.
Aktorystėje daug įtampos – emocinės, psichologinės. Bet turbūt dabar tą patį visi pergyvena, tokie laikai. Anksčiau ta įtampa kildavo iš darbo teatre.
Pamenu, kad per mėnesį teatre po 30-35 spektaklius suvaidindavau, laisvi būdavo tik pirmadieniai. Dirbdavome kiekvieną dieną.
Bet ir dabar visko yra. Man net jauni aktoriai yra sakę, kad jau perdega, kad reikia mažinti apsukas. Visi dabar nori visur suspėti, visose platformose pasirodyti.
Manau, kad pandemija padarė didelę įtaką. Vieni surado laiko pabūti vieni, o kiti pajautė, kad sustabdytas jų gyvenimas, tad puolė už viską atsiimti su kaupu.
Kaip jūsų gyvenimą pakeitė pandemija?
Kaip skaičiau, taip ir toliau mėgstu skaityti, veiklų naujų neatsirado. Man buvo žiauru matyti, kaip galima suvaldyti visą visuomenę tokiu būdu. Požiūris į virusą pažabojo visą pasaulį, viruso valdymas tiesiog užblokavo visus veiksmus, užblokavo visuomenę. Man pakvipo negeru dalyku. Paskui galvojau, kad tai puiki repeticija užvaldyti pasaulį kokiam nors bepročiui.
Neseniai nugriaudėjo ir „Kino pavasaris“, į teatrus sutraukęs nemažai žmonių. Koks jūsų ryšys su kinu, ar dažnai lankotės?
Nebuvau nei viename „Kino pavasario“ filme. Nežinau net kodėl. Manau reikia skirti laiko filmo paieškai. Antra vertus man pradeda labai nepatikti ažiotažas. Visi ten eina, fotografuojasi prie sienelės, man vis labiau norisi viską ramiai padaryti, be viso to šurmulio.
Atrodo, dabar visur eina pasifotografuoti bet kokioje premjeroje, pasitūsinti. Gal ne tiek ir rūpi žmonėms tas filmas net. Kai kurie eina vien dėl to prie sienelės, kad pafotografuotų, nes jau yra primirštas.
Užsiminėte apie savo laisvalaikį. Kaip jį leidžiate?
Gyvename beveik gamtoje – 12 km nuo Vilniaus, prie Riešės. Ten toks kaimelis, gamtos, paukščių daug. Šiaip anksčiau gyvenau pačiame centre, Rotušės aikštėje. Ten šurmulynas visiškas. Ten dabar gyvena mano sūnus. Kai nueinu pas juos į svečius, net pagalvoju, kaip jie taip gali gyventi. O jiems patogu, viskas šalia.
Turbūt taip ir eini – iš pradžių šiauši plaukus, o paskui, kai nuplinki, nieko daugiau nereikia, tik gamtos.
Mano vaikystė prasidėjo Antakalnyje, ten slidinėdavau nuo kalnų nuo pats mažens. Tik kai pradėjau dirbti teatre, persikrausčiau ant asfalto. Kai pasitraukiau iš teatro, grįžau vėl atgal į gamtą (šypsosi).
Dažnai apsilankote pas sūnų, kitus šeimos narius?
Nedažnai. Nereikia jiems trukdyti gyventi, tegul jie skuba. Jie daug dirba, turi nemažai rūpesčių, augina tris vaikus. Tikrai yra reikalų. Neskaičiuojame, bet turbūt dažniausiai susitinkame per šventes. Kia jie turi laiko, manau, kad jiems taip gera pabūti ramiai šeimoje. Net pagalvoju, kad kai apsilankau pas juos, tarsi būnu rūpestis. Nors kaip jie sako „malonus rūpestis“.
Anūkai mažai kreipia dėmesio į senelius, visad kažkuo užsiėmę, mažai ką paveiksi kartu. Įdomu kaip bus su ta jaunąja karta.
Jaunesnysis mano sūnus dabar Portugalijoje gyvena su šeima. Dabar atveš dar du anūkus, tai turėsiu penkis (šypsosi).
Kaip jaukinatės senelio pareigas? Ar manote, kad mokosi jie nemažai iš jūsų?
Jie mažai mato, ką aš darau. Kartais turbūt mane pamato viešumoje, tai turbūt supranta, kad aš kažką darau, kalbu. Antra vertus gal ir gerai būti savotiška paslaptimi anūkams (juokiasi).
Aš užaugau tik su mama, ir ji manęs niekaip nemokė, nereguliavo. Kai studijavau, tik tada vis klausdavo: „kodėl nepaskambini?“. Neramu jai būdavo. Bet ji suprasdavo, kad tai mano gyvenimas. Be abejo, norų mano gyvenimui, mano ateičiai ji turėjo. Bet visada į visus mano spektaklius su kaimyne eidavo. Nekritikuodavo ji, visada sakydavo, kad jai viskas labai patinka.
Aš irgi savo anūkus visada tik giriu. Man atrodo, kad žymiai geriau juos pakelti, nes pasaulis tikrai žiaurus. Geriau girti, kelti, o visa kita jie patys iš kitur pamatys.
Gero žodžio pasaulyje tikrai trūksta. Pastebiu, kad dabar dingsta net komplimentų sakymas. Žmonėms taip smegenys susisuko, visi labai jautrūs, nežinai, kaip sureaguos. Anksčiau visai ramiai pasakydavai net pardavėjai, kokia ji graži. Sujautrėjome visai ne į tą pusę.
Įdomu, kas toliau bus.
Gal prieisime kokią nors ribą ir viskas atsisuks atgal. Labai smagu, kai žmonės atranda laiko pabūti kartu, suvažiuoti, susitikti. Norėčiau, kad ir į mano namus dažniau atvažiuotų svečiai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
