Nors aktoriaus kūrybinis kelias prasidėjo karo tematikos tarptautiniuose serialuose, vaidinant nacį, bet tikrasis pripažinimas atėjo su darbais lietuviškame kine – jo vaidmenys filmuose „Poetas“, „Išgyventi vasarą“ ir „Piligrimai“ sužavėjo ne tik žiūrovus, bet ir kritikus. Žiūrovai P. Markevičiaus vaidyba gali mėgautis ir naujausiame „Go3” originalaus turinio seriale ,,Gaujų karai. Tulpių gatvė”.
Aktorius Paulius Markevičius apie vaidmenį kriminaliniame seriale
Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, aktorius Paulius Markevičius dalijasi mintimis apie savo karjeros pradžią, iššūkius ir kas stumia į priekį tiek scenoje, tiek gyvenime:
Papasakokite apie savo karjeros pradžią?
Mano karjera prasidėjo serialuose, bet ne vietiniuose, o užsienio produkcijos. Man baigiant studijas daug tarptautinių kūrėjų pradėjo rinktis Lietuvą filmavimams, nes pas mus gausu profesionalų, o ir valstybės taikomos sąlygos patrauklios. Tuo metu buvo daug filmuojama serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, ir ispanams, ir vokiečiams, ir britams, ir švedams, ir visiems reikėjo pikto nacio, todėl mane vis pasirinkdavo (juokiasi).
Tekdavo būti pačiu pikčiausiu geto naciu, kur reikėdavo itin žiauriai elgtis. Mano fizionomija ir energija turbūt tikdavo. Savo karjeros pradžią galėčiau pavadinti „karine“. Paskui sekė trumpametražiai filmai, o pirmas toks didelis vaidmuo buvo Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, šią juostą laikau savo karjeros kine pradžia.
Turite nemažai apdovanojimų už savo darbą, kaip juos vertinate?
Kai pagalvoji, tai labiau prisimeni procesą, kas vyko filmavimo metu, kokiomis aplinkybėmis, su kokiais žmonėmis teko dirbti ir kokias patirtis išgyventi.
O tie apdovanojimai, tai reikėtų net pagalvoti kiek jų buvo ir už kurį darbą. Tarptautiniai apdovanojimai, kai prasideda, tai tampi labiau pastebimas, tam tikruose sluoksniuose, bet jeigu atvirai, kiekvienas apdovanojimas yra tiesiog eilutė CV, nes ne dėl jų viskas daroma.
O dėl ko viskas daroma?
Dėl malonumo ir susitikimo su įdomiais žmonėmis. Mane visada labiausiai „veža“ procesas, kai gali pakliūti į išskirtinį laiką ir vietą, ir sutikti bei dirbti su žmonėmis.
Dirbate ir aktoriumi, ir režisieriumi. Kaip pavyksta derinti šias pareigas?
Viskas gali pasisukti netikėta linkme. Gali apie vieną dalyką galvoti ir svajoti, o sėkmė ir laimė gali sudėlioti viską priešingai nei tikėjaisi. Nors dabar viskas pasiskirsto gana aiškiai – teatre esu režisierius, o kine ir televizijoje esu aktorius. Ne daug vaidinu teatre. Man patinka kurti spektaklius ten.
Kiek aktorystei padeda buvimas režisieriumi, o gal trikdo darbą?
Mane keistai nuteikia, kai kartais išgirstu tokias nuomones, kad režisieriais gali būti tik baigę režisūros studijas, nors pasaulio praktika byloja ką kita – vienas buvo tapytojas, kitas – scenos darbuotojas, trečias– architektas, bet sukūrė visiškai naujas teatro tendencijas ir požiūrį.
Būdamas režisieriumi ir remdamasis aktoriaus patirtimi, galiu padaryti patogias ir rezultatyvias sąlygas kitų aktorių darbui. Aišku, būdavo pradžioj, kad skirdavau per daug dėmesio detalėms, kartais net smulkmenoms, vieną ar kitą žodį ar gestą kažkas ne taip pasakydavo ir būdavau nepatenkintas, bet dabar išmokau atleisti ir vertinti kiekvieno žmogaus individualumą bei originalią kūrybą.
Koks jūsų ryšys su kriminalu ar tą pasaulį pažinote, tik iš žiniasklaidos antraščių?
Kai augi Nepriklausomybės pradžioj miegamajame rajone Vilniuje, tai visokių kaimynų pasitaiko ir aplinkos, bet pats tiesiogiai nebuvau įsitraukęs nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Daugiau pažinau tą pasaulį iš filmų, serialų.
Kokia buvo reakcija, kad teks vaidinti vienos žiauriausių šalies grupuočių vadeivą, o gal patirtis vaidinant nacius užgrūdino?
Viena vertus išties nebaisu jau niekas. Iš profesinės perspektyvos ieškai ką dar galima pridėti, kokią dar unikalią savybę pridėti, kad ir pačiam būtų įdomiau dirbti ir nesikartotum. Kūrybinis iššūkis savotiškas. Šis vaidmuo mane labai nudžiugino, galėčiau pavadinti „berniukiškos svajonės“ išsipildymu.
Tas pasaulis visada atrodė toks kaip per miglą, nors gyvenai tuo laikmečiu ir toje pačioje šalyje ar net mieste, bet visiškai skirtingos realybės. Įdomu atverti tą puslapį ir pasižiūrėti tą kitą pasaulį.
Skyriau laiko pasidomėti tuo istoriniu laikotarpiu, konkrečia grupuote ir personažu. Mūsų tikslas nebuvo kuo tiksliau atkurti konkretų asmenį, todėl domėjausi ir kitais žiauriaisiais, keisčiausiais žmonėmis ir iš jų savybių bei būdo bruožų kartu su režisieriumi (Sauliumi Balandžiu) lipdėme mano personažą.
Ar su kažkuo iš kolegų konsultavotės ar praktikavotės (eisena, kalbėsena ar pan.) prieš filmavimus?
Po gausybės medžiagos peržiūrėjimo ir pasiruošimo atnešiau į filmavimo aikštelę savo pasiūlymą režisieriui, kaip galėtų atrodyti mano personažas ir jis tai priėmė. Man tada beliko tobulinti ir tęsti šią kryptį.
Kas pačiam buvo didžiausias iššūkis filmavimo aikštelėje?
Kalbos maniera. Seriale kalbu su Šiaurės Lietuvos akcentu. Žiūrėjau papildomai medžiagos ir konsultavausi su to krašto žmonėmis, kaip man geriau vieną ar kitą išsireiškimą pasakyti. Ar pakeisti kažkurį žodį. Kai pradedi kitaip kalbėti, tai atrodo, kad ir kūnas, laikysena pasikeičia ir susiformuoja tas personažas, kurį nori perteikti.
O kas sunkiausia buvo?
Sunkiausia tai aišku buvo begalė žiaurumo, gausybė kraujo. Kai pagalvoji tiesiog wow... Vienu metu filmuojame kelių serijų didžiausius kankinimus, nužudymus. Užsikrauni tokia stipria negatyvia informacija, net grįžus namo atrodo dušas nepadeda. Kažkaip paskui iš to išeini ir tada susimąstai, o kaip žmonės galėjo taip gyventi, juk tai buvo jų tikrovė, o ne vaidyba, kaip man...
Kaip pavyksta įveikti tą emocinę naštą ir atskirti vaidybą nuo tikrovės?
- Daug padeda ir profesionali komanda, dirbanti kartu. Čia pat gali vykti kažkas brutalaus, žiauraus, labai negatyvaus, bet iškart pasibaigus pakalbam, pasidaliname kažkokiais buitiniais reikalais ir po truputį susigrąžiname gerą nuotaiką. O namo grįžus prisiriši šuniuką prie pavadėlio ir eini pasivaikščioti.
Šuns veislė ar ne Stafordšyro terjeras?
Auksaspalvis retriveris (juokiasi).
Kokie santykiai buvo su aktorių komanda, ar palaikote ryšius?
Su didžiąja dalimi aktorių teko dirbti pirmą kartą. Man apsispręsti dėl vaidmens irgi padėjo, kai sužinojau kas bus kiti aktoriai. Smagu buvo pažiūrėti kaip jie veikia vienoje ar kitoje situacijoje ir keistis patirtimi. Ryšys išliko, atsitiktinai susitikę prisimename įvykius iš aikštelės, pajuokaujame, nusišypsome.
Ką patartumėte žiūrovui, kuris nematė ankstesnių sezonų ir „Gaujų karai. Tulpių gatvė“ bus pirmasis?
Smagu, jeigu nematė, tai bus pirmas susipažinimas su „Gaujų karais“. Pirmiausia tai istorija, grįžimas į tą laikmetį, kurį dalis mūsų vienaip ar kitaip išgyveno, galime palyginti su dabartimi ir įvertinti kaip sekasi mums dabar. Geras jausmas, kad nebėra kaip anksčiau (šypsosi).
Antra, tas dokumentinis požiūris, nes daug žmonių gali paliudyti, kad buvo taip, o ne kitaip. Raginčiau žiūrėti, kaip į meninę interpretaciją, nes įkvėpti tikrų įvykių kūrėme serialą, o ne aklai stengėmės atkartoti viską. Mano asmenine nuomone, gavosi tikrai labai smagiai ir rekomenduoju pažiūrėti bei įvertinti.
Seriale „Gaujų karai. Tulpių gatvė“ be Pauliaus Markevičiaus vaidina ir kiti puikiai pažįstami kino bei teatro aktoriai: Šarūnas Datenis, Karolis Kasperavičius, Vytautas Kaniušonis, Artur Svorobovič, Eimantas Pakalka, Vainius Sodeika, Marius Čižauskas, Larisa Kalpokaitė, Dominykas Vaitiekūnas, Milda Gecaitė, Ugnė Zavistauskaitė, Valentinas Krulikovskis ir daugelis kitų, rašoma pranešime spaudai.
Žiūrovai kiekvieną antradienio vakarą gali mėgautis serialo „Gaujų karai. Tulpių gatvė“ nauja serija tik per „Go3“ televiziją.
