A. Petravičienė savo džiaugsmu pasidalijo su naujienų portalu tv3.lt ir atvirai papasakojo, kaip jautėsi sužinojusi, kad taps močiute, koks yra jos ryšys su sūnumi bei kokias savo močiutės pamokas ji norėtų perduoti būsimiems anūkams.
Tokių emocijų dar niekada nejuto
Kaip pasakojo Agnė, prieš sūnui pranešant apie šeimos pagausėjimą, tądien ji buvo itin blogos nuotaikos. Moteris aktyviai seka geopolitinę situaciją pasaulyje, todėl liūdnai nuteikė tąkart pasiekusios dienos naujienos. Tačiau netrukus Agnė sužinojo, kad sūnus užsuks į svečius „išgerti arbatos“.
„Tas „išgerti arbatos“ man šiek tiek sukėlė įtarimą. Sūnui su marčia atėjus, mes sėdėjome, šnekėjome. Aš, žinoma, pasakojau apie karą. Ir staiga sūnus, sakydamas „pažiūrėk, ką gavome“, padavė laišką. Skaičiau, skaičiau ir pamačiau, kad tai – iš „Gandrų pašto“.
Aš taip susigraudinau... Niekada negalvojau, kad man taip gali nutikti. Nusiėmiau akinius, trenkiau ant stalo, net neperskaičiau iki galo to laiško. Taip pasimečiau, buvau tokia pritrenkta, kad apie tokią emociją iki tol nė nežinojau. Apsikabinau marčią, viduje pasidarė taip graudu ir tuo pačiu džiugu. Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai verkia, o ypač prie kitų žmonių, dažniausiai net nerodau savo jausmų. O šįkart nutiko taip, kad po to net sakinio nebesurezgiau“, – emocijomis dalijosi A. Petravičienė.
Agnės teigimu, ji iš pažįstamų moterų dažnai girdėdavo, kaip jos svajoja kuo greičiau išgirsti iš vaikų apie šeimos pagausėjimą. Tačiau ji pati tokių svajonių niekada neturėjo.
„Yra mamų, kurios tik ir fantazuoja, kaip norėtų tapti močiutėmis, bet aš tokių jausmų neturėjau. Žinoma, norėjau, kad sūnus su marčia turėtų vaikų ir žinojau, kad jų kažkada bus, juk tai normali gyvenimo tėkmė. Bet kada tai nutiks, nėra mano reikalas, tad aš apie tai nesvajojau“, – pripažino ji.
Kaip atskleidė A. Petravičienė, kol kas ji dar nežino, kas gims, tačiau moteris turi nuojautą, kad tai bus berniukas. Tiesa, ji prasitarė, kad visgi labiausiai būtų apsidžiaugusi sužinojusi, kad sūnus turės dvynukus.
„Tiek iš mano, tiek iš sūnaus tėvo, tiek iš marčios pusės yra daug dvynukų, tad galvojau, kad būtų gerai, jei taip nutiktų – paaugini du iš karto ir fabrikėlis uždarytas, – juokėsi A. Petravičienė. – Bet visgi jau aišku, kad dvynukų nebus.“
Pasidomėjus, kaip sutaria su sūnumi, Agnė savo ryšį su vienturte atžala apibūdino kaip „sveiką ir gerą“. Be to, puikiai moteris sutaria ir su sūnaus išrinktąja.
„Pastebėjau, kad vienturčių mamos dažnai būna nelabai adekvačios – kabinėjasi prie marčių, kišasi į gyvenimą. Aš tikrai stengiuosi to nedaryti. Tiek su sūnumi, tiek su marčia mano santykiai yra geri, man ji patinka. Sūnus gyvena netoliese, galima sakyti, kad tereikia pereiti per gatvę.
Mes susitinkame vieną arba kelis kartus per mėnesį. Tikrai nelakstome vieni pas kitus nuo ryto iki vakaro, aš tikrai nesibeldžiu ir neinu iš niekur nieko gerti kavos. Nesu iš tų mamų, kurios klausinėja, kaip sūneliui praėjo diena, ar yra pavalgęs, neskriaudžiamas ir panašiai“, – savo požiūriu dalijosi pašnekovė.
Močiutė atstojo tėvus
Pačios A. Petravičienės ryšys su močiute Violeta buvo nepaprastai artimas – šis žmogus atstojo tėvus ir ją užaugino. Tačiau prieš septynerius metus Agnės močiutė išėjo Anapilin. Net ir šiandien, kalbėdama apie šį brangų žmogų, moteris graudinasi.
„Pastaraisiais metais vis pagaunu save mąstant, kad norėčiau jai papasakoti vieną ar kitą dalyką. Kartais man atrodo, kad aš pas ją nuvažiuosiu, ji įlips į automobilį, o aš pavėžėsiu. Ir tada atsimenu, kad jos nebėra. Jaučiu didelį močiutės trūkumą, – graudindamasi pasakojo A. Petravičienė. – Ji buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo keletą kalbų, puikiai išmanė Lietuvos ir pasaulio istoriją, gerai atsimindavo datas ir galėdavo valandų valandas apie tai kalbėti.
Ypač daug pasakodavo apie karalienę Elžbietą II, visą jos giminę, aš tuos dalykus jau būdama maža žinojau. Tai buvo be galo įdomus žmogus. Žinoma, mes visi giriame savus, bet tai tikrai nebuvo tipiška močiutė, kuri tik kepa vaikučiams blynus. Pas ją pagrindas būdavo pokalbiai. Ir ne bet kokie – mes niekada nekalbėdavome apie kaimynus, skudurus ar pinigus. Tie pokalbiai visada būdavo, kaip aš sakau, aukštomis temomis.“
Augdama šalia močiutės, Agnė perėmė svarbių vertybių, kurios iki dabar formuoja jos požiūrį į gyvenimą. Kaip teigė ji, nežino, ar pavyks, tačiau yra kelios močiutės pamokos, kurias ji norėtų perduoti savo būsimiems anūkams.
„Močiutė mane išmokė daugybės dalykų, bet yra vienas, kurį kartodavo nuolat. Man vis sakydavo, kad gyvenime visada rinkčiausi tiesą – nors už ją gausiu per galvą, nes žmonės tiesos nemėgsta, bet bent jau negrauš sąžinė ir pasitikės kiti. Kalbėdama apie tai, močiutė duodavo pavyzdį, kai juos norėjo išvežti į Sibirą. Saugumas pasiūlė jos mamai bendradarbiauti – ji buvo mokytoja su dviem mergaitėmis. Tačiau promočiutė atsakė: „Geriau būti mirusiu liūtu nei gyvu šunimi.“
Ši frazė man labai įstrigo. Žmogus pasirinko tiesos kelią – labai kentėjo, daug vargo Sibire, bet mirė išdidi ir nieko nepaskundusi, kitų neapipylusi purvu. Tad ir mane taip mokino – rinktis teisybę, nes net jei nukentėsiu, išliksiu žmogumi. Tad ir aš norėčiau, kad mano anūkai užaugtų gerais, dorais, sąžiningais, nesavanaudiškais ir nepagyrūniškais žmonėmis. Ir dar labai svarbu nebūtų pavydžiais, nes tokie žmonės labai apsunkina kitus“, – kalbėjo A. Petravičienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
