Istorikė Andželika Laužikienė rodo: istorinių meduolių tešla – sunkiai traukiama iš dubens ir gana kietoka. O tešlos receptas mena XVII amžių. Ir gautas ne iš bet kur, o iš didikų Radvilų virėjo užrašų knygutės. Receptas labai paprastas – medus, miltai ir keturių rūšių prieskoniai.
„Dedasi cinamono nemažai, muskato, imbiero tarkuoto ir gvazdikėlių tarkuotų, ne tarkuotų, o milteliais sumaltų“, – kalba edukacinės pamokos sumanytoja Anželika Laužikienė.
Ir jokių riebalų ar kildinimo priemonių. Nėra recepte nė gabalėlio cukraus. Visa tai labai išdarkytų pasirinktą formelę. Pavyzdžiui, medinis arkliukas, įdėjus į tešlą kepimo miltelių, gali virsti begemotu. Šis receptas pasirinktos formos meduolio tikrai neišdarkys.
„Labai paprastas receptas, tik tiek, kad jis buvo daug kietesnis, čia ir yra esmė“, – aiškina A. Laužikienė.
Kol šeimininkė paruošia formelę, tešla jau suminkštėja. Ir štai kelios akimirkos, ir meduolis paruoštas. Į edukacinę pamoką susirinkę kepėjai neslepia: minkyti tešlą pagal istorinį receptą – nelengva.
„Sunkoka, nesitikėjom, kad taip bus. Atrodė, kad vienas, du, bet čia reikia įgusti“, – kalba kepėja Nijolė.
„Sunkiausia buvo... išiminėt. – O kočiot? – Irgi sunku“, – pasakoja 4-metė kepėja Berta.
Vieni kočiojo, formavo, o kiti tešlos ragavo. Kepėja paruošė dvi tešlas – šalia istorinės ir įprasta, kuri gerokai minkštesnė ir lengviau kočiojama. Tokia, iš kokios meduolius esame įpratę kepti šiandien. Kaip sako gastronomijos istorikai, jos negalima būtų ilgai laikyti. Nes dabartinėje tešloje yra ir kiaušinių, ir sviesto. Ir meduoliai gali sugesti greičiau. Ir dar yra ne tokie naudingi, kaip kepti iš istorinės tešlos. Mat kietesni meduoliai buvo sveikesni.
Senovėje meduoliai per šalčius ir gydydavo, o kartu ir gelbėdavo nuo bado. Net keliaujantys į karą pasiimdavo vieną kitą.
„Vokiečių ordinas, kai 1399 m. kartu su Vytautu atžygiavo į Vilnių ir tada sudegino ir Kreivąją pilį, tai buvo paminėta, kad vienas kažkoks iš kariuomenės vokiečių buvo užsisakęs žygiui į Lietuvą meduolių, kad jam iškeptų. Ilga kelionė ir nežinia, ką čia gausi valgyti“, – kalba A. Laužikienė.
O be riebalų keptas meduolis labai kaloringas ir dėl jame esančių specifinių produktų gali ilgiau išsilaikyti. Mažiausiai pusmetį. Tad kepamas dabar, kaip sako gastronomijos istorikai, jis gali drąsiai gulėti iki Kaziuko mugės, kai meduolius pakeičia liaudyje vadinamos baronkos. Tiesa, meduolius senovėje galėjo sau leisti tik didikai, mat priekoniai, kaip aiškina profesorius Rimvydas Laužikas, buvo tokie brangūs, kad paprastas mirtingasis jų neįpirkdavo.
„Dar tarpukariu, reiškia, mes kalbame šimtą metų atgal, meduolis – pageidaujama dovana iš mugės, iš kelionės, tai, sakykim, didžioji visuomenės dalis meduolio pusryčiams su kava ar arbata nevalgo dar. Tai prabangos dalykas“, – sako gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas.
Ne prabanga jis tapo šiandien. Kai kiekviena šeimininkė pasiraitoja rankoves ir gali pati iškepti šeimai Kalėdomis kvepiantį meduolį. Arba bet kuri mergina, iškepusi dekoruotą gražuolį, per šventes, kaip senovėje, gali įteikti jį mylimajam.
