Na, o dabar vilkas uždarytas veidrodžių kube – jo išvis nematyti. Instaliacijos sumanytoja, menininkė Aušra Klezaitė sako, kad kūriniu ji siekia priversti stabtelėti, pažvelgti į save, ir pripažinti, kas esi šiandien. Tačiau dauguma kalbintų vilniečių sako, kad tokio meno, o ypač už jį sumokėtų pinigų sumų, nesupranta.
Stabtelėti, pažvelgti į save ir atsakyti, ar šiandien esu ėriukas, vilkas, o galbūt paprastas žmogus. Tokią idėją siūlo naujos, laikinosios skulptūros Sapiegų parke, autorė.
Tai – ketvirtoji ir paskutinė Vilniaus savivaldybės projekto „Vilkas keičia kailį“ instaliacija – „Žvelgiant į save“. Nuo metų pradžios klasikinis Sapiegų parke stovintis Vytauto Poškos geležinis vilkas kailį keitė 3 kartus.
Pirmąjį kartą vilkui draugiją palaikė skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio sukurta kaukianti beždžionė.
Vėliau tekstilininkė Džina Jasiūnienė jį bandė paversti avimi.
O trečiąjį kartą menininkė Eglė Pilkauskaitė ji aprengė dirbtinio intelekto kurtais kailiniais.
Savivaldybei šios 4 meno instaliacijos kainavo 42 tūkstančius eurų. Paklausėme parko lankytojų, kaip vertina naująjį meno kūrinį:
„Aš vertinu kritiškai visus vilko pasikeitimus, man nepatiko nei plastmasinis, nei su kailiu. Liūdna man, kai taip pinigus išleidinėja. Man tas klasikinis vilkas buvo gražiau. Ir aš to šiuolaikinio meno visai nesuprantu.“
„Visas menas – abstraktus dalykas, kurį kiekvienas supranta kaip nori.“
„Valdžia neturi, kur dėti pinigėlių. Yra tokių skulptūrų, kur nelabai suprantama žmonėms.“
„Manau, kad tai keverzonės lygio kūrinys, o šiaip įdomu pažiūrėt, vis tiek kažkaip, varnos pešas, veidrody save rodo, kartais net kruvinas tas veidrodis būna, kai varna su snapu pamato save ir duoda.“
„Į save pažiūri, tai save pamatai. Labai paukščiai mėgsta tą skulptūrą, jie į save žiūri.“
„Man tai tokių asmeniškai jausmų, tai ne.“
„Geras emocijas sukelia. Žmonės ateina, fotografuojasi, vaikai mėgsta.“
„Jei dairais iš visų pusių ir nesupranti, kas tai yra. Vis tiek išraiška turi būt normaliam žmogui aiški. Pasižiūrėjus į veidrodį ir ne už 10 tūkstančių, aš matau, kad aš paprastas žmogus, man nereikia veidrodžio tam.“
Kūrinio autorė pasakoja, kad uždarė vilką kube, norėdama pasakyti, kad visi sakralūs dalykai yra viduje. O veidrodžius esą panaudojo, juos sugretindama su vilko akimi, kuri taip pat atspindi šviesą.
„Aš tiesiog noriu, kad ateitų ir žiūrėtų. Nes mes visada nesąmoningai žiūrim į veidrodį, kaip sporto klubuose. Ir tada privesti prie kažkokio apmąstymo – kodėl taip yra, ką pamatai. O visą kitą – verbalinės interpretacijos, labai asmeniška“, – pasakoja A. Kleizaitė.
Šis projektas – vienas iš 12 naujų „Kuriu Vilnių“ projektų. Visiems jiems savivaldybė skyrė pusę mln. eurų. Tačiau jau įgyvendinti projektai visuomenėje ne kartą sukėlė ažiotažą.
Aistras kaitino ir ant žaliojo tilto pernai rugpjūtį iškilusios metalinės instaliacijos už 19 tūkstančių eurų.
Kaip ir suoliukai už 20 tūkstančių, kurie Šeškinėje žmonėms kėlė tikrą nuostabą. Jie nesuprato už ką mokami pinigai.
„Dabar yra tokie keisti dalykai, kad rimti dalykai, kurie rimtai daromi, turi meninę formą, idėją, paveikslas, ar grafikos kūrinys – nebevertinami, o vertinamas toks žaidimas. Reikia fantaziją tokią turėt – iš šiaudo vežimą priskaldyt“, – kalba menotyrininkas Petras Šmitas.
Kai kurių „Kuriu Vilnių“ instaliacijų dar reikia palūkėti. Štai gigantiškas grybas, kainavęs 67 tūkstančius eurų, netrukus turėtų išdygti Vingio parke.
Pinigėlių dėliojimo meno.
