Pasak medikų, sunkiausia, kai pacientai žiūri į juos viltingomis akimis, bet šansų jiems išgyventi jau nebėra.
Kovidiniame skyriuje gulinčio Sergėjaus gydytojas prašo dar truputį pakentėti. Sergėjus vienas iš tų pacientų, kurį koronavirusas pakirto ilgam – vyrui itin sunku kvėpuoti, jis nuolat dūsta. Koronavirusui pažeidus vyriškio plaučius, prasidėjo pneumonija – ir be deguonies kaukės vyriškis negali ištverti nė keliolikos sekundžių. Tačiau net ir dūstantis pacientas vis tiek turi savo nuomonę apie vakcinas – jomis netiki.
„Skiepą gavote? – Ne. – Kodėl? – Prieš tai buvo viskas tvarkoje, gyvenau užmiestyje, izoliuotas pilnai… – Tai jūs nelabai tikite skiepais? – Ne. Jeigu jau taip reklamuotas tas „Pfizeris“, tas „Johnsson’as“, žmonės turi tas visas papierkas ir gavo iš naujo“, – sako Sergėjus.
Ir tokių prieš skiepus nusiteikusių, dūstančių, plaučių uždegimu sergančių ligonių kovido skyriuje ne vienas. 78 metų Irena vis dar kalba, kad skiepo jai nereikėjo ir nereikės ateityje.
„O, ponia, jūs skiepijotės? – Na, ne. – O kodėl? – Net nežinau, kaip pasakyti. Žinot kaip, aš niekur neišėjau: į parduotuvę, į bažnyčią, prie namų, namas savas ir kur tu ten ant senatvės eisi. – Nesigailite, kad nesiskiepijot? – Ne, ką Dievas duos, tas ir bus... Gyvensiu, negyvensiu, kam, man dabar 78 metai, tas skiepijimas dabar?“ – kalba ligonė Irena.
COVID skyriuje šiuo metu guli 21 koronavirusu sergantis pacientas. Apie 80 procentų jų susiduria su kvėpavimo sunkumais, jiems yra būtina deguonies terapija. O daugiau nei du trečdaliai pacientų yra nepasiskiepiję nuo koronaviruso.
Vieni pacientai teisinasi, kad pasiskiepyti tiesiog nespėjo, o kiti pripažįsta, kad dėl to kalti patys.
„Buvo kovidas, aš, iš tikrųjų, norėjau skiepytis, ir vis praeinu pro šalį, tai mašina sugenda, tai dar kažkas. Ir užpuolė mane, o aš nesiskiepijęs. Ot, velnias“, – sako ligonis Jonas.
Tiesa, 76-erių metų Petras sako turintis daug lėtinių ligų, dėl to vyriškis ir skiepijosi.
„Visa laimė, kad aš pasiskiepijau du sykius. Ir dabar lengviau praeinu šitą. Jeigu taip, nežinau, kas būtų. Taip visiems, kas gali – tegu skiepijasi, kuo greičiau“, – sako ligonis Petras.
O Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojai girdi įvairiausius pacientų pasiteisinimus – nuo sąmokslo teorijų iki artimųjų draudimų skiepytis.
„Man nereikia, aš geriau turėsiu natūralų imunitetą persirgęs. Iki sąmokslo teorijų, girdėtų mitų, iki griežtų artimųjų draudimų“, – sako vidaus ligų gydytoja Sandra Narbutienė.
„Tačiau susiduriame ir su tokiais pacientais, kurie net ir susidūrę su šita liga mano, kad ir gerai darė, kad nesiskiepijo, nes persirgo nesunkiai ir gavo gerą pagalbą pas mus ligoninėje“, – teigia gydytojas neurologas Vytautas Lukošaitis.
Tarp gyvybės ir mirties
O pravėrus reanimacijos skyriaus duris riba tarp gyvybės ir mirties tarsi išsitrina. Medikai kaip įmanydami stengiasi kovoti dėl koronaviruso pacientų gyvybių, tačiau vilties maža. Tą tenka pranešti ir nerimaujantiems artimiesiems.
Skyriuje guli 12 pacientų, kai kurie jų jauni, vos 40 perkopę, o jų gyvybę palaiko tik dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatas. Kiti ligoniai guli ant pilvo, prijungti prie „High flow“ aparatų tam, kad pagerėtų deguonies pasisavinimas ir plaučiai gautų jiems gyvybiškai būtino oro.
Respublikinės universitetinės ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Neringa Aliukonienė sako, kad pacientai prašo gelbėti jų gyvybes, suleisti vakciną, tačiau jau būna per vėlu.
„Man kaip gydytojai yra sunkiausia stebėti tą mirtį, nes jie gęsta iš lėto. Jie žiūri į tave su viltingom akim – gydytoja, padėkit, tačiau tu negali. Tačiau tu negali – tavo rankos surištos“, – sako N. Aliukonienė.
Pasak gydytojų, iš reanimacijos skyriaus išrašytus ligonius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jei jiems pavyksta išsikapstyti iš koronaviruso gniaužtų ir sugrįžti į gyvenimą, medikai juos vadina laimės kūdikiais.
