Du betoniniai šunys saugo įvažiavimą į paskutinio atsisveikinimo su savo augintiniais vietą Tauragės rajone. Ten stovi vienintelis toks mūsų šalyje krematoriumas augintiniams, kuriame į amžinos medžioklės plotus žmonės išlydi savo šeimos narius. Ir ne visi jie, kaip galima įsivaizduoti, yra keturkojai. Atsisveikina tautiečiai ir su dvikojais ar visai kojų neturinčiais augintiniais. Pavyzdžiui, žalčiais.
„80 procentų yra šunys. Bet turėjome ir egzotinių gyvūnų – tokių kaip vėžliukas, papūgėlė, bezdžionėlė, jūros kiaulytė, žiurkėnas“, – sako augintinių krematoriumo savininkė Toma Žebelienė.
Iki šiol norintys kremuoti augintinius lietuviai turėjo vykti į Latviją ar atiduoti masinei utilizacijai Rietave. Mintis įkurti individualiai kremacijai skirtą gyvūnu krematoriumą Lietuvoje kilo vienam jo savininkų, veterinarijos gydytojui. Susitvarkė visus reikiamus dokumentus, pasiėmė paskolą ir pastatė.
Iš pradžių lietuviai gan nepatikliai žiūrėjo į tokią paslaugą, tačiau pastaruoju metu vis daugiau žmonių nusprendžia būtent čia, jaukioje aplinkoje, išlydėti savo augintinius. Tačiau jei žmogus savyje tiek dvasinių jėgų neranda, krematoriumo darbuotojai siūlo savo paslaugas.
„Ir galim paimti iš veterinarijos klinikos, parsivežti pas save, kremuoti ir atgal į veterinarijos kliniką pristatyti urnelę su to augintinio pelenais. Kitas būdas, kad mes galime paimti tiesiai iš namų ir pristatyti atgal į namus“, – pasakoja T. Žebelienė.
Jei augintinį darbuotojai vežasi iš veterinarijos klinikos, šeimininkui papildomai nekainuoja. Jei pasiima iš namų, reikia apmokėti už degalus. Na, o atvežto gyvūno paskutinė kelionė prasideda specialioje patalpoje.
„Gyvūnai yra išimami iš šaldytuvų, nes jie yra laikomi ten. Pasveriami ir sutikrinami visi duomenys, nes kaina priklauso nuo augintinio svorio“, – teigia T. Žebelienė.
Tad gyvūno kremacija gali atsieiti nuo 75 iki 220 eurų. Didžiausias atkeliavęs gyvūnas, mastifų veislės šuo, svėrė 80 kilogramų. Mažiausias, nė kilogramo nesvėręs vėžliukas. Skirtingo svorio ir dydžio gyvūnams įrengtos ir kremavimo kameros.
„Procesas užtrunka nuo to, kiek sveria augintinis. Jei augintinis sveria iki 5-6 kilogramų, tai iki valandos, ir automatiškai gali išsitęsti iki 2-3 valandų“, – kalbėjo T. Žebelienė.
Tiesa, augintinis nededamas į liepsną. Ugnį darbuotojai įjungia tik uždarę kameros duris. Be to, jei šeimininkas pageidauja, gali gauti filmuotą vaizdo įrašą, kaip jo augintinis atvežamas iki šios kameros ir į ją įdedamas. Krematoriumo savininkai pasakoja, kad vis daugiau žmonių tokį vaizdo įrašą nori gauti.
Kol gyvūnas kremuojamas, jei šeimininkas apie augintinį gali parašyti prisiminimą ir jį, lapo forma, prikabinti ant krematoriume esančio prisiminimų medžio. Žmonės rašo labai jautriai ir asmeniškai, tad už širdies griebia net augintinio nepažinojusiam skaitytojui.
„Tie, kurie atvyksta, gali mums parašyti SMS žinute, gali elektroniniu paštu, mes būtinai parašome, nufotografuojame ir atgal nusiunčiame prisiminimą apie jų augintinį“, – sako T. Žebelienė.
Kol šeimininkas rašo prisiminimą, visi gyvūno pelenai atgula į urną. Standartinę urną, įvairių dydžių, darbuotojai dovanoja, o jei augintinio savininkas nori kitokios – pasiūlymų gausu. Kainos svyruoja nuo 30 iki 100 eurų. Brangiausia yra katės formos urna. Dalis urnų – lietuvių rankų darbo.
Viena jų stovi ir klaipėdietės aktorės Simonos Šakinytės namuose. Joje ilsisi keturkojo šeimos nario Otelo pelenai.
„Kai mano šuo mirė, mano vyras man labai padėkojo už tai, kad nereikėjo duobės kasti. Todėl, kad kai kuriems tai labai didelis skausmas. Aš savo šuns urną turiu ir mes jau gyvenam kituose namuose nei jis gyveno ir jis važiuoja kartu su manimi. Gal kažkam tai atrodo nesugebėjimas atsisveikinti, bet man yra ramiau, kai žinau, kad jis šalia manęs“, – pasakoja aktorė Simona Šakinytė.
Na, o krematoriumo darbuotojai rodo kaip kremuoto gyvūno pelenus sugalvojo įamžinti austrai. Be abejonės, prisiminimas apie anapus iškeliavusį augintinį visad liks jo žmogaus širdyje, o štai taip taip gyvuos ir mažojo šeimos nario dalis.
