Dabar vietoj daugybės prekyviečių ten liko tik griuvėsiai. O tie, kieno parduotuvės per stebuklą išliko nesutriuškintos, nenuleidžia rankų, bando savo verslus atkurti.
„Barabašovas" yra viena didžiausių turgaviečių Rytų Europoje. Iki karo ten prekiavo apie 15 tūkst. verslininkų. Tačiau, nepaisant didžiulių žmonių būrių, priešas į turgavietę ne kartą vidury dienos smogdavo raketomis ir artilerijomis.
Vienas žiauriausių išpuolių nutiko vasarą, sviediniai iš dangaus pradėjo kristi piko metu, kai prekyvietėje buvo ypač daug pirkėjų ir prekeivių. O taip pat ir tų, kurie ramiai laukė savo autobuso stotelėje.
„Tai ne pirmas kartas, kai mus apšaudo, todėl kai tik išgirdau, kad pirmasis smūgis pataikė kažkur šia kryptimi – iškart kritome ant grindų, o po to pasigirdo daugiau sprogimų. Aš netgi mačiau degantį žmogų. Kur stovėjo automobiliai, jis gulėjo ir degė. Jis buvo stipriai apdegęs ir šaukė. Ant jo nebuvo nė vienos sveikos vietos. O žmogus toje parduotuvėje priešais – žuvo“, – pasakoja verslininkas Yurii.
Rusų bombos ir raketos sunaikino mažiausiai 30 procentų „Barabašovo" prekybos ploto. O tai – nemažai, turint omenyje, kad visas turgavietės plotas yra 80 hektarų. Masinio apšaudymo vietose dabar tik metalo laužai, juos rūšiuoja ir išveža darbininkai.
Tokių „plikų vietų“ prekybos centro teritorijoje yra daug. Mažai kas žino, bet pirmaisiais karo mėnesiais „Barabašovas" buvo labai svarbus. Verslininkas Mirvais sako, kad pirmosiomis invazijos dienomis dauguma parduotuvių buvo uždarytos, tačiau kai kurios ir toliau veikė. Pirmiausia – kariškiams.
„Buvo baisu, bet, tarkime, lipni juosta – tai, ko iš pradžių prireikė visiems. Ir, pavyzdžiui, dujų balionai – jų taip pat reikėjo visiems. Mums paskambindavo, išeidavome į lauką, atiduodavome ir išeidavome. Arba, pavyzdžiui, maišai. Daug turiu ten maišų, į kuriuos vaikinai dėdavo smėlį ir panašiai“, – kalba verslininkas Mirvays.
Įvairiaspalvės lipnios juostos reikėdavo įvairių karinių dalinių transporto priemonėms žymėti. Maišai buvo skirti kelio užkardų įtvirtinimams statyti. Mirvays parduotuvėje buvo nemažai tokių smulkių daiktų, todėl vyras jos ir neuždarė.
„Dabar – pats sunkiausias metas, anksčiau to nebuvo. Visi visada klestėjo, augo. Dabar turime išsilaikyti, laikytis kartu ir laimėti“, – tvirtina Mirvays.
Po pokalbio su Mirvays nuvykome pas jo kolegą Dautą, verslininką iš Afganistano. Bet kad jį pasiektumėme, turėjome eiti per geležies krūvas, sudegusių paviljonų liekanas. Kelios parduotuvės, tarp kurių ir Dauto, per stebuklą išliko, kai kaimynines eiles rusų sviediniai sugriovė iki pamatų.
„Viskas buvo netoliese, buvo automobilių stovėjimo aikštelė, kai dirbome, 4–5 vienetai atskriejo. Buvo tarsi kruša“, – pasakoja Daut.
Kadangi Dautas yra kilęs iš kariaujančios šalies, jis ir anksčiau buvo matęs ne vieną karą. Tačiau vyras įsitikinęs, nė vienas iš jų nebuvo toks žiaurus, koks vyksta dabar. Jis sako, kad išgyveno tik todėl, kad buvo šioje parduotuvėje, nes kita jo prekyvietė buvo visiškai sunaikinta.
„Tai, ką mačiau anksčiau, su tuo negali būti sulyginama. Tai labai rimta. Nes prieš 20 metų – tokių raketų nebuvo. Ir dabar jie šaudo tokiomis sparnuotomis raketomis, kad visai... Viena mano didžiulė parduotuvė taip pat sudegė. Didžiuliai nuostoliai. Parduotuvę pirkau už 80 tūkstančių dolerių, o joje buvo prekių už 100 tūkstančių“, - sako Daut.
Dautas, kaip ir daugelis kitų verslininkų, dar negali visiškai atkurti savo verslo.
Dabar, anot šių prekeivių, kalba ne tik apie pinigus, o apie išgyvenimą. Be to, sumažėjo klientų mokumas. Nepaisant to, „Barabašovas" atgimsta, nes daugelis grįžta atgal į Charkivą ir pradeda dirbti. Turgaus apšaudymai sustojo, viskas, kas sudegė ir buvo sunaikinta, dabar yra tvarkoma.
Ateityje planuojama statyti ne tik naujas prekybos vietas, bet ir lanksčius daugiabučius namus, kurie prisidės prie miesto ekonominės plėtros per inovatyvius mokslinius tyrimus ir įmones.
