2006-ieji, istorinis ir vienintelis Anglijos karalienės vizitas Lietuvoje. Ji čia atvyko lydima pernai mirusio savo vyro princo Filipo. Atskridusi į Vilnių, ji iš karto išvyko ilsėtis į viešbutį, o jau kitos dienos rytą atvyko pas prezidentą Valdą Adamkų.
„Pasak prezidento karališkosios poros dėmesį patraukė kunigaikštis Vytautas. — Kai priėjome prie valstybinio apdovanojimo, sakiau, kad tai yra aukščiausias Vytauto Didžiojo vardo ordinas, tai jinai, jisai ypatingai pasidomėjo juo, ir sakau tai yra Didysis kunigaikštis, kada Lietuva buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Tas be galo, atrodo, irgi padarė jam įspūdį, kadangi net prašė pakartoti kaip vardas tariamas Vytauto“, – tuomet kalbėjo V. Adamkus.
Vis tik, kad šis vizitas įvyktų, teko paplušėti beveik metus – jis pradėtas derinti dar 2005-ųjų gruodį. Ir pasirodo jis buvo netikėtas ir pačiam Lietuvos ambasadoriui.
„Aš buvau pakviestas į Bakingamo rūmus, net ir nežinojau dėl ko buvau pakviestas ir išgirdau tą žinią, kad yra toks noras ir pageidavimas, kad jos didenybė apsilankytų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Aišku tai buvo ir šokas, netikėtumas, bet kartu ir džiaugsmas“, – kalba tuometinis Lietuvos ambasadorius JK Aurimas Taurantas.
Bet iškilo viena problema – karalienė dar nepažinojo Valdo Adamkaus.
„Pagal karališkąjį protokolą, ji nelabai gali važiuoti į valstybę, su kurios vadovu ji asmeniškai nesupažindinta“, – aiškina A. Taurantas.
Todėl planuojant karalienės vizitą Vilniuje, teko derinti ir susipažinimo vizitą Jungtinėje karalystėje.
„Tas vizitas įvyko, tai buvo jau vienas paskutinių mano darbų baigiant kadenciją, 2006-ųjų metų vasarą, kai prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma atvyko į Škotiją ir apsilankė su privačiu vizitu toje pačioje Balmoro pilyje pas karalienę“, – pasakoja A. Taurantas.
„Kalbėjom apie gamtos apsaugą, kalbėjome apie bendrą politinę padėtį, kur Lietuva buvo atsidūrusi okupacijos metais, ir man įsimintinas vienas jos posakis buvo tada: aš su dideliu dėmesiu išklausiau jūsų tautos vargus ir mūsų visų pareiga būtų, kad niekad Lietuvos žmonės neturėtų išgyventi tą, ką išgyveno rusų okupacijos metais“, – prisimena V. Adamkus.
Prezidentas V. Adamkus sako, kad su karaliene jam teko matytis ir bendrauti ne kartą. Užsimezgė artimesnis ryšys. Karalienė Almai Adamkienei net padovanojo štai šį kvepalų buteliuką, o prezidentui atsiuntė ir ranka rašytą laišką.
„Pirmas kartas, gal buvom trupučiuką daugiau sukaustyti tokie, kadangi vis tiek, karalienė yra karalienė, nori nenori, kažkaip trupučiuką įsitempi. Antrą kartą jau to nebuvo, dabar kai jau susitikome, sako kaip malonu vėl matytis, tai taip iš karto atpalaiduoja“, – tuomet sakė tuometė pirmoji ponia A. Adamkienė.
Oficialiame priėmime galiojo ir kelios griežtos taisyklės.
„Žmonai buvo patarta kokios spalvos nedėvėti, dabar neatsimenu kuri spalva, nenoriu nusikalbėti, nes nepamenu, bet tokie esminiai, abėcėliniai dalykai. Negali rankos pirma ištiesti, negali klausimo užduoti, nusilenkti įeinant ir išeinant, nugaros neatsukti“, – teigia buvęs Lietuvos ambasadorius JK Vygaudas Ušackas.
Prezidentui į atmintį įsirėžė jos dėmesys detalėms – oficialiame renginyje buvo jį ir ponią Almą pakvietusi privačiam pokalbiui vien tam, kad padėkotų už tinkamą jos sūnaus, dabartinio karaliaus Čarlzo III-ojo priėmimą mūsų šalyje. Jis Lietuvoje lankėsi 2001-aisiais. Karalienė kartą išreiškė ir palaikymą Adamkienei sunkiu metu.
„Taip atsitiko, kad mums dalyvaujant jau po Almos mamos mirties, 2 mėnesiai buvo praėję, ir didžiausiam nustebimui, karalienė prieš atsisveikindama priėjo prie Almos ir sako: mano gili užuojauta dėl mamos mirties, kadangi aš prisimenu ir savo mamos netektį“, – pasakoja V. Adamkus.
O jau savo vizito metu Vilniuje, karalienė parodė dėmesį ne tik politikams, bet ir Rotušės aikštėje susirinkusiems žmonėms:
„Šiltas žmogus ir labai tokia miela moteriškė. Na, aišku karalienė, jauti, kad iš tikrųjų žmogus neeilinis.“
O taip pat pagerbė ir mūsų Sausio 13-osios aukas:
„Kaip ir visų, turbūt, klausė kas žuvo. Kas iš artimųjų. Sūnus.“
Atvyko ir į Seimą, kuriame pasakė kalbą:
„Mes vertiname didžiulę įvairovę, kuri yra vienas svarbiausių Europą apibrėžiančių požymių. O jūs praturtinate mūsų kontinentą savo unikalia kalba, kultūra ir patirtimi.“
Ir pacitavo mūsų himno žodžius:
„Pone Pirmininke, leiskite pacituoti jūsų Tautiškos giesmės žodžius žengiant į naują šimtmetį iššūkių kupinu keliu – „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.
Kaip sako buvęs ambasadorius Jungtinėje Karalystėje, Aurimas Taurantas, šis vizitas buvo tarsi įvertinimas Lietuvai už jos pastangas kovojant ir dėl Nepriklausomybės ir dėl siekio būti civilizuoto vakarų pasaulio dalimi.
„Žiūrint į tą didžiavalstybinę poziciją, ir Britanijos monarcho vaidmenį, simbolinį ir protokolinį, tai buvo tam tikras, drįsčiau teigti, palaiminimas atgal į pasaulį“, – teigia V. Ušackas.
„Jinai visada turėdavo ką pasakyti Lietuvai. Labiausiai dėl mūsų Nepriklausomybės siekio ir mūsų Laisvės kovų. Šitas jai labai, matėsi, kad jai labai giliai įstrigę į širdį“, – kalba buvusi Lietuvos ambasadorė JK Asta Skaisgirytė-Liauškienė.
Prezidentas Gitanas Nausėda, pasirašęs užuojautos knygoje ambasadoje, sakė, kad Elžbietos II-osios moralinė kartelė niekada neleido suabejoti jos vertybėmis ir principais.
„Niekada neleisdavo suabejoti, kad valstybės reikalai, JK tikslai yra svarbesni už jos asmeninius išgyvenimus, arba jos asmeninius tikslus. Štai kodėl šiandien visas pasaulis giliai liūdi dėl jos netekties, štai kodėl liūdime ir mes, Lietuvoje“, – tvirtina G. Nausėda.
Liūdi ir žirgų treneris Linas Balčiūnas, kurio pastangomis Lazdijų hipodrome atsirado ir karalienės Elžbietos II-osios tribūna. Tam pritarimą išreiškė ir pati karalienė. Ir tik dėl to, kad vyras kurį laiką dirbo karališkosiose arklidėse, jaunus karalienės žirgus ruošė varžyboms.
„Labai labai liūdna, liūdna nuotaika nuo vakar vakaro. Didžiausia rėmėja žirginio sporto pasaulyje. Labai liūdna“, – sako L. Balčiūnas.
Lietuviui teko ir pačiam bendrauti su karaliene, kai ši atvykdavo į žirgyną. Sako iš pradžių jausdavęs įtampą, bet vėliau apsiprato, kad Elžbieta II-oji – paprasta ir šilta asmenybė.
„Tie vizitai būdavo kaip mažytės šventės. Mažytės žirgų, žmonių ir jos didenybės šventės. Labai viskas rimta, nebūdavo kažkokių plepėjimų, bet būdavo ačiū, arba kaip sakiau, pora klausimų, bet labai trumpi atsakymai ir jokių pastabų nebūdavo, tiktai visad padėka būdavo“, – teigia L. Balčiūnas.
„Tai yra pavyzdys pasaulio vadovams, ir bendrai kiekvienam pasaulio žmogui, kad išlikti žmogumi, spinduliuoti savo darbais, kurie yra skirti žmogui, ir savo Tėvynei, turi tarnauti, kaip pavyzdys visiems mums“, – tikina V. Adamkus.
