Kaunietės Agnės miniatiūrinis kaimas tikrai netuštėja, čia kasmet yra naujakurių ir naujų trobesių, o prieš Kalėdas visada pūpso neišbrendamos sniego pusnys.
„Tai senoji Žagarės arbatinė, kurioje žmonės sustodavo išgerti arbatos, pasišnekučiuoti, pabendrauti“, – pasakoja miniatiūrinio kaimelio kūrėja Agnė Januškevičiūtė-Trikšienė.
„Ši arbatinė buvo maždaug statyta 1900 metais“, – priduria ji.
Joje kūrenasi krosnis, spintelėse surikiuoti indai ir, atrodo, tuoj tuoj pakvips skania arbata ir gardėsiais. Ši kaunietės Agnės rankomis sukurta arbatinė – tai daugybę kartų sumažinta tikro pastato, esančio Žagarėje, kopija. O įrengtas kiemas taip ir kviečia prisėsti.
„Norėdama atkurti kiemą taip pat ieškojau medžiagos internete, radau, kad būdavo jau naudojami ir skėčiai.“
„Rankomis dariau ir stalelius, ir pačius skėtukus. Matome mažąsias miniatiūras laikroduką ir akinukus, kuriuos kažkas paliko skaitydamas arbatinėje...“
„Iš arbatinės mes keliaujame namo į savo nuostabų ir jaukų dvarą, kurį atkūriau pagal senas nuotraukas. Tai – Savičiūnų dvaras, atkurta keliaujant po muziejus pagal to meto laikmetį, krosnis, kur dega ugnelė.“
Ir miniatiūriniame dvare verda gyvenimas: „Miegamo fragmentai, lova, paruošti rūbeliai, kurį padėjo parengti mano mamytė.“
Deja, realybėje šis dvaras Anykščių rajone apleistas nyksta:
„Statyti dvaras buvo pradėtas 1750 metais, vėliau jis kito, buvo rekonstruojamas, šiuo metu jis neapgyvendintas, todėl norėjau atkurti, kad būtų liekamasis ryšys.“
Todėl moteris ir kuria įvairius miniatiūrinius senojo kaimo statinius.
„Norėdama atkurti lietuviškumą ir puoselėti tautiškumą aš ieškau ir motyvų kokie buvo daromi stogai, kokie langai, kad būtų įdomu ir prasminga žinoti kaip mes gyvenome senovėje“, – sakė menininkė.
Ji sukūrusi jau apie 15 unikalių senovinių pastatų: tai – ir bažnyčia, malūnas, klėtys, ūkiniai pastatai, vaistinė ir net paštas
„Kaip mažasis kaimas be pašto, jos atliko labai svarbų vaidmenį kaime,juo keliavo laiškai, žinia ir atvirlaiškiai. Kaimelį Minis papildė ir kelias, kuriuo keliauja kaimelio Minis gyventojai, ir mes matome net koplytstulpį.“
O tvenkiny – ir vieniša gulbė. Miniatiūriniai ir nameliai, ir juose esantys daiktai, kurie į kaunietės namus atkeliauja iš viso pasaulio:
„Nuostabusis laistytuvas, kuris laisto, vežimėlis, kuris juda, sukasi ratai.“
Šiemet Agnė nustebino ir į delną telpančia visa kaimo sodyba: „Tai mano pats miniausias namelis, kurį padariau neseniai norėdama parodyti koks gali būti dar mažesnis namelis. Viduje buitis tokia kokia būdavo senovėj, sena maža lova, stalas su gėrybėmis, ant kiemo stovi senos rogės, jas dariau iš medžio ir popieriaus.“
Sukurti šį miniatiūrinį grožį padeda ir šeimos nariai, ir bendradarbiai. O kad kaimelis „Minis“ žibėtų ir primintų kalėdinę pasaką – tai Agnės vyresnėlio sūnaus nuopelnas.
„Padėjau daryti kelią ir lempas sudėjau ir dar apačioj sujungiau girliandas“, – sako Agnės sūnus Dominykas Trikšys.
Sūnus irgi kuria savo kaimelį, tik, sako, pavadinimo jam dar nesugalvojęs, čia daug fėjų, senelė ir net girinis:
„Čia gyvena dvi fėjos, viena sena, viena užaugino kitą fėją, čia yra bobutės namelis, jinai jau sena sėdi, galvoja apie viską, nes jau sena, čia prasideda didžiulis miškas, čia girinių miestelis.“
Beje, Agnės unikalūs miniatiūriniai nameliai šiemet įtraukti į Lietuvos Respublikos dizaino registrą. Kaunietė svajoja, kad kaimelį Minį pamatytų kuo daugiau žmonių, tad jos kūriniai keliauja ir po Lietuvą, eksponuojami įvairiuose miestuose.
Daugiau detalių rasite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
