Visuomet pasitempusi ir elegantiška verslininkė M. Dubickienė turi ir kitą pusę, garsėja savo ekstremaliais pomėgiais. M. Dubickienė yra baikerė, moka šaudyti, o Dakaro ralyje jai pačiai yra tekę vairuoti sunkvežimį. Tačiau už viską svarbiau jai yra padėti, o tai įrodo faktas, kad M. Dubickienė iki šiol neatskleidžia, kiek tarp jos užaugintų vaikų yra savų, o kiek tiksliai įvaikintų.
Prasidėjus karui Ukrainoje, žinoma verslininkė ėmėsi ir kitos veiklos – tos, prie kurios dabar stengiasi prisidėti ir begalė lietuvių. Kas priglausdami karo pabėgėlius, kas rinkdami jiems paramą, o M. Dubickienė savo namus Kaune šiuo laikotarpiu netgi pavertė į Ukrainai renkamos paramos štabą.
Moteris neslepia – patogumai jai patinka. Tačiau žinodami jos prigimtį, kolegos ir draugai neabejoja – Marija visą savo gyvenimą ruošėsi tam, kad galėtų atitarnauti karui.
„Manęs dažnai klausia – Marija, ko tu trenkiesi į tą Ukrainą? Mano draugai bėga į Tenerifę, o aš važiuoju į Lvivą. Bet aš žinau, ko bijau, ir ten nuvažiavusi supratau – aš labai nenoriu, kad ir man su vaikais reikėtų bėgti. Nesvarbu, kad mane priims ar priglaus. Aš nenoriu bėgti iš savo šalies ir savo namų. Nenoriu, kad mano gatvelėje važiuotų autobusiukas su numeriu „200“ , – sako ji, omenyje turėdama krovininį autobusą, kuriuo vežami žuvusiųjų kare kūnai.
Dėl šios priežasties dabar Marijos namo garaže visuomet verda darbas – savanoriai čia rūšiuoja surinktą paramą. Vienos dėžės skirtos Mariupoliui, miltai – Charkovui, o karo vaistinėlės – Ukrainos kovotojams fronte. Taip pat čia ir maistas, ir lavonmaišiai, ir dujokaukės, kurios gali išgelbėti ne vieną gyvybę – būtent su tokiu kroviniu gyviems ir mirusiems Marija neseniai važiavo į patį karo epicentrą.
„Aš nenoriu ir negaliu būti nuošalyje“, – sakys laidoje ji bei užsimins, kad vos tik grįžusi, netrukus išvyks ir vėl.
Adrenalino pojūčiams neabejinga M. Dubicienė iki karo daug keliaudavo – mažiausiai du kartus per metus su vaikais, ir dar daugiau, kai kelionės nekomfortiškos, be jų. Per visas šias keliones moteriai atsisveikinti su vaikais teko ne kartą. O kaip jie atsisveikina dabar, kai mama vis išvyksta į Ukrainą?
„Nuskambės paradoksaliai, bet, tikriausiai, tai buvo drąsiausias mūsų atsisveikinimas“, – sakys ji, tačiau laidoje atskleis, kad sutapo taip, jog vos pasiekus Ukrainą, būtent tą dieną didžiulį smūgį teko pamatyti iš labai arti – bomba nukrito už pusantro kilometro nuo tos vietos, kurioje M. Dubickienė su komanda krovė krovinį.
Kokius žiaurumus Marija matė Ukrainoje? Kokios tradicijos laikosi ukrainiečiai, laidodami net nepažįstamus karo herojus? Kaip pačios Marijos sugrįžtant laukė jos vaikai? Galiausiai, ką M. Dubickienė papasakos apie Ukrainos moteris?
Visi atsakymai – jau šiandien, laidoje „Prieš srovę“, 19.30 val. per TV3!
