Ir nors per verbines bažnyčių prieigose dažnas parduoda verbutes, rišėjai neslepia, sukurta savo rankomis – daug mielesnė.
Startą verbutės rišimui duoda septintos kartos verbų rišėja Agata. Tautotailininkė padalija sausas žoleles, pamoko technikos, o jau kokią spalvą rinktis ir kokį sausiuką prie kokio derinti, kuriant verbutę, kiekvieno rišėjo fantazijos reikalas.
Vilnietė Ramunė neslepia, mokytis rišti verbas, dabar, pajutus artėjančių Velykų dvasią – ir malonumas, ir nauda.
„Miklus pirštelis, sklandi kalbelė. Taip, sako smulkią motoriką va lavina. Prisiliesti prie žolynų, prie gamtos, iš tikrųjų nuostabu tikrai faina“, – sako Ramutė.
Nors kaip sako tik ką siūlą ir žoleles į rankas paėmusios rišėjos – nelengva: „Nesigauna lygiai, rankos neįgudusios. Dar ir siūlas kalą pjauna. Sunkus darbas iš tikrųjų.“
Mokytis rišti verbas žmonės ateina šeimomis.
„Na, turbūt labiau branginsi verbą, nes tą kur nusiperki, neįvertini. O kai pats sukuri ir įdomiau, ir prasmingiau“, – kalba vilnietė Židrutė.
Į kūrybą nespjauna ir vyrai.
„Kol kas kažkaip paprastai. – O sunku atkartoti, kai pamoko? – Na, tiesiog reikia fantazuoti“, – pasakoja vilnietis Vytautas.
Verbos rišimas džiugina ir mažuosius. Tiesa, labiau vaikai mėgaujasi žiūrėti, kaip dirba kiti, mat patiems kurti – sudėtingiau.
„Nelengva. – Kas sunkiausia? – Daryt“, – sako vilnietis Dominykas.
„Kas sudėtingiausia? – Rišti, spalvas atitaikyti“, – kalba vilnietė Meida.
Ir sausiukas prie sausiuko ir gimsta kaip sako verbų rišėja tikri meno kūriniai. Svarbiausia, kaip ji priduria, verbas rišti nusiteikus kuo geriausiai, kad į verbutę be grožio dar būtų įpinta ir gera nuotaika.
O verbos, kaip sako moteris, kasmet tampa populiaresnės. Tiesa, būtent tokių verbų sekmadieniui surišti jau nespėsim. Mat, kaip aiškina rišėja, tam reikia ruoštis iš anksto: sėti žoles, rinkti, džiovinti, ir tik tada pinti.
„Mes išlaikom tradiciją ir mes naujoviškų žolyčių ir neieškom. Nes tada turim išnaudoti, patirti, ar tikrai tinka. Ar nebyra, kaip su spalva... tai mes kažkaip praktikuojam tai, kas tradiciškai“, – sako tautodailininkė Agata Granicka.
Tiems, kas iš anksto tuo nepasirūpino, tautodailininkė žeria kitų patarimų.
„Iš bruknių galima, iš kadagio, kačiukų galima“, – kalba A. Granicka.
Džiovintų žolių verbos kilusios iš Vilniaus krašto, mada atėjusi iš Lenkijos. O senovės lietuviai šventino tik gyvas kadagio ar žilvyčio šakeles. Kitos šalys Verbų sekmadienį šventina net ir alyvų šakeles. O parsinešus pašventintą verbutę, būtina simboliškai nuplakti namiškius sakant: „ne aš mušu, o verba plaka – po savaitės Velykos“.
Esą tada metai bus sveiki, ir sėkmingi. O senas verbutes, pernykštes, būtina sudeginti.
