Suniokoti daiktai, apdegusios ir išdaužytos sienos. Anksčiau name Saltovkoje buvo gyvenamieji butai. Tačiau dabar tokioje aplinkoje žmonės gyventi tiesiog negali.
Todėl viename pavojingiausių Charkivo rajonų – Šiaurės Saltovkoje – liko labai mažai žmonių. Dauguma namų labai stipriai apgadinti. Čia vis dar skrieja rusų sviediniai ir raketos.
Įvairių ginklų nuolaužų Aleksandras rado savo tėvų bute. Jis atvyko čia įvertinti kokia padaryta žala. Po apšaudymo jo artimieji paliko butą.
„Žinau, kad tai yra raketos galinė dalis – kotas. Tik neaišku, kuris gabalas kurio. Na, šis gabalas taip pat. Viena dalis gulėjo čia, kita – tėvų miegamajame“, – pasakoja Aleksandras.
Raketa pataikė į virtuvę ir išsibarstė po visą butą ir jį visiškai suniokojo. Nuolaužos pataikė į koridorių ir užtvėrė išėjimą. O čia buvę žmonės liko gyvi tik todėl, kad buvo kitame kambaryje.
„Bijau, kad jei jie būtų buvę ne šiame, o bet kuriame kitame kambaryje, būtų buvę daug blogiau“, – sako Aleksandras.
Šios raketos pataikymo momentą puikiausiai prisimena jį savo akimis matęs tame pačiame name, bet kitame įėjime, gyvenęs Vladimiras. Vyras tuoj pat nusprendė išvežti iš čia savo anūkus. Jis susodino juos į automobilį, kuris jau irgi buvo apgadintas skeveldrų. Aplink jau buvo girdėti sprogimai, ir įvairiose miesto vietose tokių skeveldrų buvo pilna.
„Mažiausiam mano berniukui – treji metai. Treji, penkeri, septyneri. Nuvežiau juos savo sudaužytu automobiliu į traukinių stotį ir jie išvyko“, – kalba vietos gyventojas Vladimir Gonchar.
Vyras įsodino juos į traukinį, vaikus pasitiko giminaičiai ir nuvežė į Vakarų Ukrainą – į saugesnę vietą. Tačiau pensininko širdis nerami. Jo žmona nuo pirmos karo dienos – okupacijoje. Gyvenvietę, į kurią ji su vyro seserimi išvažiavo paviešėti invazijos išvakarėse, vasario dvidešimt ketvirtąją okupavo Rusijos kariškiai. Tad dabar moteris svarsto važiuoti į Rusiją, iš ten į Baltarusiją, tam, kad grįžtų atgal į Ukrainą. Grįžti tiesiai į Charkivą jai okupantai neleido.
„Mano žmona yra gyvenvietėje Glubokoje, čia už Lipcų. O ten septyni kilometrai iki sienos, tai patys suprantate, kaip viskas nutiko. Tačiau dabar jos jau bando per aplinkui sugrįžti, mano žmona ir sesuo“, – pasakoja Vladimir.
Kaimynystėje esantis namas. Kovo mėnesį jis buvo smarkiai apšaudytas. Ar tai buvo raketa, ar bombą numetęs lėktuvas – niekas negali tiksliai pasakyti.
„Buvau prie šaltinio. Atėjau – viskas rūksta ir dega. Atvykau – griuvėsiai“, – kalba vietos gyventojas Lev.
Prieš kelis mėnesius išsikraustė visi gyventojai, bet ne Levas. Jis gyvena šeštame aukšte ir nenori leistis į rūsį. Sako, išvis iš čia tiesiog neturi kur eiti.
Jis su kate – vieninteliai žmonės visame devynaukštyje. Jis maitina gyvūną, nors ir pačiam vos vos užtenka maisto. O valgo tik tai, ką atneša savanoriai.
„Na, be elektros. Pasidaryta krosnelė, yra žvakė. Maistui gaminti – plytų viryklė, dujų taip pat nėra. – O vanduo? Šaltinyje yra vandens, jis gelbsti mus. – Argi tai nebaisu? Jūs žinote, kai tiek blogio, nėra vietos baimei“, – sako Lev.
Pensininkas atsakingas už visą namą. Dabar jis yra „pusiau pastatyto“ daugiabučio prižiūrėtojas. Nors žmonės išvyko, kai kurie daiktai liko. Levui kartais tenka kovoti ir su marodieriais.
„Jie norėjo pavogti du dviračius. Matau, vienas iš jų vis dar yra. O antrasis, kurio nespėjo pavogti, liko tarp aukštų: tarp pirmojo ir antrojo. Jie tikriausiai išgirdo mane ateinant. Ir pasišalino“, – kalba Lev.
Rytais šiose vietose dažnai galima pamatyti prokurorus ir policininkus. Jie apžiūrinėja namus, aprašinėja padarytą žalą ir šluoja raketų ir sviedinių nuolaužas. Taip jie renka Rusijos agresijos įrodymus.
