Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis rodo pirmąsias šiųmetės žiemos aukas – keturių skirtingų rūšių nebegyvas pelėdas. O kritusių miškuose šių plėšrūnių jau gali būti šimtai ar net tūkstančiai.
„Pastaruoju metu gauname daug pranešimų, kad mato apsilpusias pelėdas ir, be abejo, randa ir žuvusias pelėdas, ir dalis patenka į mūsų muziejų“, – sako zoologijos muziejaus ornitologas Saulius Rumbutis.
Tarp žuvusių ir itin reta – liepsnotoji pelėda, įrašyta į Raudonąją knygą. Jų Lietuvoje peri vos pusšimtis porų. O dar ir žieduota svetur: „Buvo žieduota Vokietijoje, užklydo pas mus į Lietuvą ir spustelėjus šalčiams ji rasta Šakių rajone ir pagal svorį, išsekimo laipsnį, galima galvot, kad žuvo nuo išsekimo, nuo bado.“
Sudėtingiausia dabar mintančioms vien graužikais – pelėmis, kirstukais ar pelėnais. Juos pagauti sunku. Nors, kaip pasakoja Zoologijos sodo darbuotojai, pelėdos ir apuokai skrenda be garso, o jų klausa tokia jautri, tad išgirsta ir po keliasdešimties centimetrų sniego danga šmirinėjančią pelę, staiga puola į pusnį ir pietūs jau naguose.
„Jos išgirsta tą krebždantį graužiką po sniegu, jei pamato virš sniego, kitas reikalas, bet jos net girdi tą krebždėjimą. Gamtoj jie gal susigauna vieną du kartus per savaitę, kaip ir plėšrūnai, taip ir plėšrieji paukščiai – kada pagauna, tada sėkmė, nepagauna ir badauja“, – pasakoja paukščių skyriaus vedėja Raimonda Varlauskienė.
Deja, ne visada ir klausa gelbsti – baltasis badas sarčiai retina pelėdų gretas. Tad dėl itin stipraus šalčio pelėdos išeikvoja daug energijos, o nepasigavę grobio – silpsta. Kitas naminis apuokas rastas nebegyvas svėrė vos 150 gramų – visiškai išsekęs.
„Pavyzdžiui, mažasis apuokas, natūraliai gamtoje jo vidutinis svoris virš 300 gramų yra, šiuo atveju paukštis perpus netekęs svorio ir išgyventi galimybių nebuvo jokių“, – teigia S. Rumbutis.
Mažieji apuokai likę žiemoti arčiau savų perimviečų pačioje atšalimo pradžioje, sausio vidury, staiga suskubo trauktis ir masiškai plūstelėjo, kur šilčiau. Tąkart į tinklus Ventės rage pernakt įkliuvo pusšimtis sparnuočių, ornitologai vos spėjo žieduoti.
Pelėdos, kurių racionas platesnis – kaip žvirblinės pelėdos, grobio tykančios net ir dieną, vis sukiojasi aplink lesyklas, kad kokį paukštį sučiuptų. O kai kurios plėšrūnės šiemet nesibodi ir dvėselienos užkirsti, ko įprastai neliečia.
Kitos grobio tyko ir prie judrių kelių, deja, ir žūsta. Dažniausiai tai Lietuvoje labiausiai paplitusios naminės pelėdos.
„Gali pagauti pelę, žiurkę, paukštį iki karvelio ar net kurapkos dydžio, joms didesnę grėsmę kelia automobiliai, nakties metu paukštis skrenda medžioti palei greitkelius, apakina važiuojančio automobilio šviesos ir paukštis žūsta“, – kalbėjo S. Rumbutis.
O kitos traukia prie sodybų, mat ten gausiau šmirinėja graužikai, taip pat ieškantys sotesnio kąsnio. Tad galima pabėrus grūdų ant žemės į atvirą erdvę pavilioti pelėdoms pelių. Dar specialistai sako, jei zoologijos sode pelėdos ir apuokai minta mėsa, gal ir laisvėje ją godžiai rytų.
„Jeigu žmogus žino, kad gyvena pelėda, tai gali padėti mėsos ant šakos ar kur – ir ji tikrai suvalgytų. Mes, pavyzdžiui, sode šeriam jautiena, papildomai duodam graužikų, reiškia, ir mėsą ėstų“, – sako R. Varlauskienė.
„Pelių neprigaudysim, galima pilti grūdų, prie kurių renkasi peliniai graužikai, ir ten pelėdos galėtų medžioti“, – pasakoja S. Rumbutis.
Nors, kaip sako specialistai, tai populiacijos neišgelbės, bet vienam kitam paukščiui sustiprėti padės. Tokių pelėdoms pražūtingų žiemų Lietuvoje buvo prieš kelis dešimtmečius: 1978–1979 sandūroje ir 1995-1996 metų žiemą. Tais metais vien nykstančių liepsnotųjų pelėdų žuvo kelios dešimtys.
