Organai mirusiajam paliekami būtų ir tuo atveju, jei to nenorėtų artimieji. Toks sumanymas jau dabar kelia audras visuomenėje.
Donoro kortelę Lietuvoje turi virš 40 tūkstančių žmonių. Deja, per dvidešimt dvejus metus realiais donorais po mirties tapo vos keletas šių kortelių turėtojų.
Didžioji dalis donorų tampa žmonės, kurie kortelės neturėjo, tačiau už juos lemiamą žodį mirties akivaizdoje tarė jų artimieji.
„Šiuo metu yra iš viso 300 recipientų. Iš jų daugiausia laukiančių inkstų ir kepenų, po 100 recipientų. Taip pat yra registruota ir ragenos audinio transplantacijos laukiančių apie 150 recipientų“, – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro atstovas Evaldas Valys.
Tam, kad organai būti tinkamai transplantacijai, žmogaus mirtis turi būti neeilinė. Dar turi atitikti laukiančiojo donoro amžius, lytis, svoris, ūgis ir daug kitų sutapimų, kad organas naujame kūne prigytų.
„Pirmiausia, jam turi būti konstatuota mirtis. Arba negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas. Papildomai reikia, kad asmuo arba artimieji sutiktų su donoryste“, – aiškina E. Valys.
Per metus mūsų šalyje donorais gali tapti apie šimtas žmonių. 30 procentų jų artimųjų atsisako paaukoti mirusiojo organus. Todėl realiai tapusių donorų mirusiųjų skaičius labai mažas. Situaciją taisyti užsimojo kai kurie seimūnai. Siūlo naują modelį, pagal kurį automatiškai visi šalies gyventojai po mirties taptų potencialiais donorais. Nebent prieš mirtį būtų pasirašę atsisakymą.
„Jeigu jis nėra užpildęs to atsisakymo tapti donoru, jau jis iš karto tampa donoru. Tai mes ir sakom. Kad tada visais atvejais, kaip ir dabar, mes atsiklausiam giminių valios“, – teigia Seimo narė Jurgita Sejonienė.
„Pakeitus modelį, donorų nepadaugėtų. Visų pirma, reikalinga, bendra priemonių visuma. Turi būti aktyvus visuomenės švietimas, dėmesys ir medikams, ir pačioms įstaigoms“, – tikina „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė.
Taigi, kitaip tariant modelis keistųsi, nebereikėtų organų donorystės kortelių, mat visi automatiškai taptų potencialiais donorais. Dar neįteisintas modelis jau dabar pradeda kiršinti visuomenę:
„Aš sutikčiau jau. Tiek to, leidžiu.“
„Norėčiau normaliai numirti. – Normaliai, ką reiškia? – Be organų pridavimo.“
„Tikėjimas neleidžia ir todėl man atrodo, kad reikia sutikimo.“
„Taip, iš dalies tarsi kišasi valstybė. Kita vertus, jeigu patys nesame sąmoningi, gal gerai būtų.“
„Tai turėtų būti savanoriška vis dėlto.“
„Super. Sutaupo žmonėms laiką. Iš karto gali po mirties būti naudingas.“
Katalikų bažnyčia pritaria donorystės idėjai, bet įvardija, kad tai yra dovana, tad turi būti skirta laisva valia.
„Šiandieną mes išgirstame apie modelį, kur žmogus galbūt niekada nebus girdėjęs apie donorystę, bet nesuspėjęs dėl įvairių priežasčių užsiregistruoti, kad jis nesutinka su donoryste ir iš jo organai bus paimti“, – sako kunigas Andrius Narbekovas.
Toks numanomo sutikimo modelis taikomas ir daugumoje Europos šalių, kai kur jau net dešimtis metų. Tačiau, anot dvasininkų, pirmiausia apie tai reikėtų edukuoti žmones, o ne primesti kažkieno kito valią.
„Donorystė – tokia išskirtinė medicinos sritis, kuri tiesiog nereikalauja nieko kito, kaip medikų tarpininkavimo žmonių tarpusavio meilės išreiškime. Jie tik tarpininkai. Ir jie negali atstovauti vieną arba kitą pusę“, – kalba A. Narbekovas.
Dėl naujo donorystės modelio įteisinimo Seimas spręs pavasario sesijoje.
