Ypač tai liečia vienišus žmones, kuriems savanoriai pirmiausia malkas ir pradėjo tiekti. Tokie žmonės, net ir būdami garbaus amžiaus, gali kapoti malkas ir neštis jas į namus – svarbiausia, kad būtų kuo pasišildyti.
Pensininkė Nadiežda anksti ryte užkūrė krosnį, ant kurios verda košę savo šunims. Charkivo srityje, Kovali kaime, gyvenantys žmonės neturi centralizuoto dujų tiekimo. Nuolat nėra ir elektros, o dujų balionus taip pat gali įsigyti ne visi. Juolab vienišos močiutės, tokios kaip Nadiežda.
Todėl malkos jai yra gyvybiškai būtinos, ypač šaltuoju metų laiku. Jos naudojamas šildymui ir maisto ruošimui: „Tai pati ir kapojate? – Taip, o kas gi dar prikapos. Kas? Niekas. Tiesiog padedu, uždengiu ir viskas.“
Pensininkei niekas nepadeda kapoti malkų, ji tai daro pati. Nadiežda nuo pat karo pradžios iš šalies niekur nebuvo išvykusi. Žinoma, karščiausios dienos, kai kaimas buvo nuolat apšaudomas rusų amunicija, buvo pirmieji karo mėnesiai. Tuo metu raketos skrido ir prie Aleksandro namų. Vyras džiaugiasi, kad liko gyvas.
„Atskrido į eglę. 120 gramų. Matote, koks aštrus? Štai čia atskrido. Perskėlė medį. Nuolaužos skrido ant kaimo“, – pasakoja Kovali kaimo gyventojas Aleksandr.
Tačiau čia ir dabar vyksta apšaudymai. Tik žmonės prie to pripratę. Jie džiaugiasi, kad šis rytas ramus.
„Kai šaudo, sėdžiu fotelyje. Ausis uždengiau, akis užmerkiau ir gali šaudyti, žudyti, daryti, ką tik nori. Labai sunku. Labai. Prisiverki“, – sako Kovali kaimo gyventoja Nadiežda.
Nors kaime okupacinės kariuomenės nebuvo, tačiau karinės operacijos vyko visai netoli, nes Kovali kaimas labai arti sienos su Rusija.
„10–12 kilometrų iki ten. Į vakarus, šiaurę ir rytus. Pasienyje“, – sako Kovali kaimo gyventojas Aleksandr.
Sunkvežimiai su malkomis rieda labai blogais keliais. Nesant mobiliojo ryšio, savanoriai ieško pažeidžiamiausių žmonių, kurie negali savimi pasirūpinti. Žmonių sąrašai savanoriai sudaro iš anksto, kad vėliau žmonėms būtų galima atvežti malkų. Į sąrašus įtraukiamos daugiavaikės šeimos, vieniši, pagyvenę žmonės.
„Tai sunkūs ligoniai, neįgalieji, žmonės, kuriems reikia pagalbos, nes jiems niekas negali padėti. Jų biudžetai nedideli, jie gyvena iš vienos pensijos. Jie neturi giminaičių, kurie galėtų jiems padėti, atvežti malkų ar sukapoti malkas“, – teigia socialinis „Carito“ darbuotojas Eugene.
Malkų krūva atvežta Nadieždai. Žinoma, jos užtenks porai mėnesių, o ne visai žiemai, bet vis tiek geriau nei nieko, džiaugiasi pensininkė. Prieš karą giminaičiai padėjo moteriai nusipirkti kelias mašinas malkų, tačiau dabar jie tokios galimybės neturi.
„Tai labai labai brangu“, – sako Kovali kaimo gyventoja Nadiežda.
Kovali nėra vienintelis kaimas, kuriam reikia malkų. O ir į mišką gyventojai nueiti negali, nes ten visada pavojus užlipti ant minos.
„Mums to labai, labai reikia. Nes ką daryti šaltyje? Kur aš eisiu tų malkų būdama 81-erių?“ – kalba Kovali kaimo gyventoja Lidia.
Net ir tie, kurie turi dujinį šildymą, ne visada turi galimybę už dujas susimokėti, pasakoja malkų pristatymu užsiimantys savanoriai. Jie perka malkas ir kartu su bendruomenių vadovais sprendžia, kam jų reikia labiausiai.
„Per pusę spalio pristatėme 400 kubų malkų į 57 namų ūkius viename regione. O dabar 650 kubinių metrų teks 100 namų ūkių kitame regione, kur malkos taip pat reikalingos“, – teigia kunigas, „Carito“ atstovas Andrei.
Artimiausiu metu organizacijos darbuotojai planuoja pradėti malkų dalijimą ištuštėjusiose vietovėse. Gruodžio mėnesį 2000 kubinių metrų malkų buvo pristatyta į Ševčenkovo ir kitus kaimus netoli Kupjansko.
Ten yra dar daugiau žmonių, kuriems reikia pagalbos. O kad ji būtų veiksminga, pirmiausia ji teikiama mažose gyvenvietėse, kur yra daug privačių namų su šildymo sistema. Esant dabartinėms aplinkybėms, tai lengviausias būdas kaimų gyventojams sušilti.
