Žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su ekonomistu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Vyriausybė nusprendė atidėti tolesnį elektros rinkos liberalizavimą, kurį jūs vadinote „lochatronu“ – žaidimu žiopliams, apgaudinėjimu. Sakykite, kas per tuos 3-4 metus, kuriems atidėta, gali įvykti? Juk nei saulės, nei vėjo neatsiras.
Kadangi dabar paaiškėjo naujos informacijos, kurios praeityje politikai neturėjo, kad mus čia valdo labai įdomūs algoritmai – mes apie juos kalbėjome daugiau metų, politikai tik dabar sužinojo – tai yra šansų, kad per artimiausius kelis metus Europoje bus iš principo peržiūrėta šita dabartinė neoliberali sistema, nukopijuota nuo Margaret Thatcher prieš tris dešimtmečius vykusių eksperimentų.
Galbūt bus pereita prie to kito modelio, kurį siūlo nemažai energetikos ekonomistų, kuris negeneruotų tokių milžiniškų viršpelnių, nepelnytų pajamų arba rentų, kaip ekonomistai vadina, tokiu atsitiktiniu būdu generatoriams, kurie seniai atsipirkę arba turi nulinius ribinius gamybos kaštus. Politikai turės neišvengiamai apie tai kalbėti, nes apie tai jau kalba paprasti žmonės, kurie supranta, kad 4 eurai už kilovatvalandę yra „lochatronas“, o ne kažkas kita.
Kodėl Lietuva visgi perėjo prie šito nepasiteisinančio liberalizavimo? Sakoma, kad tai buvo Europos Sąjungos reikalavimas – kitaip mes negalėjome elgtis. Ar tai tiesa?
Čia yra dvi dalys. Mes paprastai nekritiškai priimame, ką mums Europa atneša vietoj to, kad neštume savo protą kurdami tas taisykles, kuriomis Europa po to vadovaujasi. Yra toks komjaunuoliškas požiūris – taip, ranka prie galvos ir darom. O kitas požiūris yra pamatyti savo protu, pasižiūrėti ar tas modelis teisingas, nes niekas neiškalė to modelio kaip dešimties Dievo įsakymų.
Liberalizacija nėra vienuoliktasis Dievo įsakymas. Ji yra vienas iš sprendimų ir labai abejotinas tokioje rinkoje, kuri yra labai sudėtinga ir sistemiškai svarbi. Aš nesipriešinčiau, jeigu kalafiorų rinka būtų tvarkoma tokiais principais kaip elektros, bet aš tikrai priešinuosi elektros tvarkymui pagal kalafiorų rinkos principus.
Kaip dabar mes gelbėsime tiek žmones, tiek gamybą nuo šitų elektros ir dujų kainų, kurios jau atėjo į Lietuvą? Kas bus – uždarysime „Achemą“, įšaldysime kainas, skolinsimės? Kokie galimi sprendimai?
Jeigu aš norėčiau ironizuoti, tai sakyčiau, kad žaiskime rinką iki galo ir tada jūs tikrai pamatysite tos rinkos pasekmes. Tai, apie ką jūs kalbate, jau yra nuėjimai nuo rinkos. Kompensaciniai mechanizmai, kainų šaldymai, ribinių gamintojų subsidijavimas, kurį mums nepastebėjus prieš pusmetį prasimušė ispanai ir portugalai. Visa tai yra bandymas kažkaip apmalšinti simptomus to modelio, kuris veikia.
Akivaizdu, kad tai yra tiesiog pripažinimas, kad reikia kažką daryti su esamu modeliu. Arba malšinti jo simptomus visokiais nelabai skaidriais būdais, ką intuityviai bando daryti politikai. Tas vartotojų gelbėjimas iš principo yra Miunchauzeno užsiėmimas – mes patys čia save gelbėjame.
Kokiais būdais? Įsivaizduokime, kad jūs dabar užfiksavote kažkokią superstebuklingą kainą pas kažkokį „Perlą“ ar panašiai. „Perlas“ išėjo lauk. Reiškia, kad jūs neužfiksavote tos kainos, nėra kontrakto, kuris jums tuos įsipareigojimus įgyvendintų. Jei kažkas yra apdraudęs visokius „Perlus“ nuo kainų svyravimo, tai klausimas, ar tie draudėjai neišlėks į orą, kaip savo laiku išlėkė bene didžiausia kompanija draudimo pasaulyje „AAG“.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
