Niekada šuns neturėjęs panevėžietis Jaunius nuo šiol į parką pasivaikščioti eina nebe vienas. Jau kelios dienos vaikinui draugiją palaiko keturkojis Rikis. Jaunas šunelis paimtas iš prieglaudos Kaimiškyje. Į ją judrus augintinis kaip benamis iš gatvės pateko dar prieš karantiną.
„Su Rikiu pastaruoju metu pradėjom labai daug vaikščioti. Daug. Ir ne taip nuobodu tarsi vienam? Ir šuniukas pralinksmina ir smagiau būna“, – sako panevėžietis Jaunius.
Paimti į namus gyvūną iš prieglaudos Jauniaus šeima ryžosi būtent dabar, kai apėmusi pandemija. Vaikinas neslepia, jei ne ši koronakrizė, gal tėvai niekada taip ir nebūtų leidę turėti šuns.
„Pasiėmėm penktadienį iš Panevėžio prieglaudos. Na, karantinas kaip ir niekur negalima išvažiuoti, norisi tokio artimo, kaip ir šeimos draugo“, – pasakoja Jaunius.
Na, o tokių kaip Jaunius ieškančių sau keturkojo prieglaudoje pastaruoju metu ne vienas. Štai su dovanėlėmis į kiemą užsukusi trijulė taip pat prisipažįsta ieškanti būsimo šeimos nario. Šuniuko ar kačiuko, pasak moters, labai reikia dukroms, kad per karantiną žmonės labiau linkę daryti gerus darbus, savanoriauti, pastebi ir prieglaudos atstovai. Čia dirbantys savanoriai kantriai priima visus lankytojus, aprodo ir papasakoja apie gyventojus, o svarbiausia, kad po tokių vizitų kur kas sparčiau, nei prieš karantiną, tuštėja narvai. Jų šiuo metu apie pusę tuščių.
„Galbūt žmonių psichologija dabar, žmonės per karantiną juk ir gamtą žmonės atrado ir kitokią veiklą, nei anksčiau užsiimdavo, tai gal ir gyvūną nusprendė paimti, svarbiausia, kad tą gyvūną paimtų atsakingai ir nesugalvotų to gyvūno po karantino sugrąžinti“, – teigia prieglaudos atstovas Justinas Stašys.
Už vartų savo eilės laukia ir Rimas. Vyras sako apsisprendęs priglausti ne jauną, o pagyvenusį taikaus ir ramaus būdo šunelį. Įdomiausia, kad kaip sako prieglaudos savanoriai, geradariai savo namų duris veria net patiems beviltiškiausiems ligų ar senatvės kamuojamiems keturkojams.
„Karantinas turi įtakos. Na, aš pripratęs šunis auginti ir kažkaip reikia šuns“, – teigia panevėžietis Rimas.
„Ypač stebėtinas atvejis, kai atvažiavo moteris ir paėmė du visiškai iš dalies beviltiškus gyvūnus, nes jie buvo labai laukiniai, baikštūs. Tačiau paėmė iškart abudu“, – sako J. Stašys.
„Karantino laikotarpiu ta globa yra prasmingesnė, tai ne šiaip nuvažiuoti į prieglaudą ir užsidėti sau pliusiuką, tai realiai pasiimti už save silpnesnį ir pasirūpinti juo, nes savo kailiu pajutai, kas tai yra izoliacija, kas tai yra būti uždarytu, ir kas yra nerimas dėl ateities“, – pasakoja psichologė Jurgita Monkeliūnienė.
Kodėl laimė per karantiną nusišypso net tiems šuneliams, kuriems kitu laiku greičiausiai nebūtų duotas šansas, psichologai turi tam paaiškinimą. Pasirodo, žmonės sunkiu ar įtemptu metu taip elgiasi ieškodami nusiraminimo ir paguodos. Be to, rūpinimąsis keturkoju padeda palaikyti darbo režimą.
„Atsiradus karantinui ir būtent laiko pauzei žmogus ima kelti egzistencinius klausimus. Aktyvuojasi nerimas išsiskiria streso hormonas ir tai kerta per žmogaus pažeidžiamumą. Vienas iš būdų susitvarkyti su savo pažeidžiamumu pasirūpinti už save silpnesniu. Dėl to didėja savanorystės tendencijos, jos atsiranda tiek senų žmonių atžvilgiu, tiek gyvūnų“, – teigia J. Monkeliūnienė.
Nei Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudoje, nei kitose šalies beglobių keturkojų įstaigose karantinas veiklos nesustabdė. Atsidavę savanoriai negailėdami aukoja savo laiką gyvūnų priežiūrai, juos vedžioti, gydyti. O štai sostinėje net padaugėjo tokių žmonių, kurie pandemijos laikotarpiu benamiams skiria laikiną namų globą.
