Politologę kalbino žurnalistas Artūras Anužis.
Ponia Rima, atrodo, kad tas konfliktas tarp Nausėdos ir konservatorių persikėlė ir į metinį pranešimą. Gal jis nebuvo išryškintas, tačiau jį justi tikrai buvo galima. Ar tikrai galios žaidimai žaidžiami abiejų pusių?
Akivaizdu, kad prezidentas netiesioginiai leido suprasti, ką jis galvoja apie dabartinius valdančiuosius ir, netgi galėčiau pasakyti, ką jis galvoja ir apie konservatorių partiją. Čia aiškiai buvo galima matyti nuorodas į tai.
Tai ne tik minėti galios žaidimai, minėta ir tai, kad neturi būti meilės tėvynei monopolijos. Čia yra seni priekaištai Tėvynės sąjungai. Mes matome, kad tas konfliktas atsispindi ir šioje kalboje prezidento. <...> Norėčiau akcentuoti, kad abi pusės žaidžia tuos savus žaidimus, nors ir Konstitucija kalba, kad prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, bet panašu, kad tas kartu nei vienai, nei kitai pusei nėra priimtina.
Vytautas Landsbergis šiandien užsiminė, kad reikėtų neformalaus mūsų politinių lyderių, gal net ir buvusių, susitikimo. Ar reikia bandyti sutaikyti valstybės lyderius, kad politika nebūtų vien tik kovų laukas? Ar tai reikalinga ir ar įmanoma?
Aš visada esu už kalbėjimą, tik yra klausimas, kiek norima susitarti. Kiek suvokiame, kad tai gali atnešti naudos visiems, kai tu matai partijų lyderius, kurie patys, galų gale, kaišioja pagalius į ratus?
Aš dabar matau, kad vieni bando išlipti iš duobės, o kiti ją dar pakasa. Atleiskite, bet aš negaliu kitaip traktuoti, pavyzdžiui, Ramūno Karbauskio elgesio ir toleravimo to, ką daro Dainius Kepenis. Man tai yra sunkiai suvokiama, aš to nesuprantu.
Norėtųsi, kad politikai gebėtų rasti sprendimą, susitartų, kas šiandien yra svarbu, dėl ko mes turime suremti pečius. Aš esu už diskusiją, aš esu už nuomonių pliuralizmą, bet kartais mes tikrai turime situacijas, kur politikų vienybės labai ir labai reikia. Man atrodo, kad tai būtų labai gerai, bet žiūrėdama į atskirus politikus, aš labai abejoju tuo galėjimu susitarti.
Paskutiniu metu atsiranda vis daugiau bandymo pasakyti, kad politikai savaime yra blogis, nes tai sukuria didžiulį nepasitikėjimą, o tai išvirsta į nesivakcinavimą, nesitestavimą, netikėjimą viskuo, ką sako valstybės institucijos.
Politikams reikėtų matyti šiek tiek toliau savo nosies ir pagalvoti, į ką jų veiksmai ir žodžiai gali išvirsti, nes nepasitikėjimo tampa pernelyg daug.
Prezidentas savo kalboje pats kalbėdamas apie pasitikėjimo svarbą šiek tiek to nepasitikėjimo dar įnešė. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, man susidarė toks įspūdis, nors manau, kad jis neturėjo intencijos tokį įspūdį sukurti.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Dienos pjūvis“, esančioje straipsnio pradžioje.
