Chersono lietuvių bendruomenės pirmininkė Natalija Danutė Bimbiraitė pokalbio metu buvo netoli Chersono esančiame kaime. Anot jos, ten yra tylu, tačiau puikiai girdisi tolimi sprogimai.
Natalija, kaip jūs?
Okupavo Chersoną. Vat ką tik atėjo pranešimas, kad apšaudė gyvenamuosius rajonus. Kol kas renkame informaciją. Pačiame mieste užblokuoti keliai. Tokia situacija.
O jūs dabar esate šiek tiek už Chersono?
Taip, mes dabar esame kaime, netoli Chersono, todėl čia tylu, bet girdime tolimus sprogimus. Kaimyniniuose kaimuose vakar buvo rusų diversantai, juos savigynos būriai ir kariškiai gaudė. Situacija tokia, kad juos mūsiškiai stipriai muša, stabdo kolonas, labai daug sudegintos technikos. Mes susiskambiname su tais, kurie gyvena gausesniuose rajonuose prie Dniepro, Melitopolyje, Zaporožėje, kolonos eina iš mūsų pusės į jų pusę ir jiems ten duoda pipirų. Jie tempia savo sudegusią techniką atgal. Jie vėl persigrupuoja, vėl jie gauna pipirų ir jie grįžta.
Žinoma, jie pikti ir alkani, vaikšto po namus, kažko prašo arba reikalauja, atiminėja telefonus, nes mūsiškiai perdengia jų mobiliojo ryšio kanalus su Rusija. Yra atvejų, kai gyventojas neduodavo telefono ir jį paprasčiausiai sušaudydavo. Tai, deja, tokie faktai yra, nieko švento pas juos nėra. Jie bombarduoja taikius miestelius, daug aukų, šaudo į automobilius ir žmones. Pavyzdžiui, už Kachovkos miesto sušaudė vieną vyrą, kuris su dviračiu grįžinėjo iš savo sodybos su kamufliažinėmis kelnėmis.
Sunki situacija. Žinoma, mes laikomės, mes nepalūžtame, nors ir labai sunkiai, bet mūsiškiai laimi. Pas rusus daug aukų, jie yra demoralizuoti. Per televizorių rodė, kaip jie prie Charokovo dešimtimis pasiduoda ir jie paimami į nelaisvę. Dauguma tų kareivių duoda parodymus, kad jie nenori kariauti. Mums trūko ginklų, bet labai tikimės, kad dabar, kai dabar gauname ginklų, tai duos galimybę pasipriešinti.
Iš Baltarusijos atvyksta kolona, sraigtasparniai, per Černigovą į Ukrainos karių pusę. Bet pas mus per savaitgalį 100 tūkst. žmonių užsirašė tapti savanoriais, prie registracijos vietų eilės ir čia tie žmonės, kurie dalyvavo ATO (antiteroristinėje operacijoje – red. past.) Luhansko ir Donecko regionuose nuo 2014 m. ir turi kovinės patirties. Jie visi yra ryžtingai nusiteikę.
Labai daug provokacijų internete, per skirtingus „mesendžerius“ ir socialinius tinklus. Įrašai tokie, kad demoralizuotų mus, kad bus atjungtas ryšys, skelbia, kad mūsų valdžia pasidavė ir panašiai. Pas mus Chersone sklinda gandai, kad administracijos vadovas išvyko, kad meras du kartus išdavė miestą, iki kol mes patys nepatikrinome, kad ši informacija yra melas.
Natalija, ar jums užtenka maisto, kur miegojote, ar yra kur slėptis?
Buvo tokie momentai, kad į rūsį leisdavomės, kai ateidavo žinutės, bet kol kas čia ramu, maisto užtenka. Čia visgi kaimas, yra atsargų, su duona išgyventi galima. Mums atvežė miltų maišus į parduotuves ir gyventojams, tokiais kiekiais, kad visiems užtektų. Pirmiausia padalinami nepasiturintiems, po to šeimoms.
Ūkininkai nemokamai dalina pieną, nes visgi gamyklos nebeveikia, o pieną reikia kažkur dėti. O tai irgi pagalba. Chersone vyrai organizavosi į būrį, patruliuoja miestą, kad nebūtų nusikaltimų. Jau buvo atvejų ne tik Chersone, o visur, visada užtenka tų marginalų. Komendanto valanda padeda, duoda galimybę kariams kontroliuoti situaciją.
Sako, kad mums reikia eiti į slėptuvę, kažkur šalia šaudo.
Laikykitės, Natalija.
Visą pokalbį galite išgirsti vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
Daugiau ukrainiečių istorijų galite pamatyti ir čia:
