Ko telkdama savo kariuomenę siekia Rusija ir kodėl nesulaukiama griežtesnio atsako iš Europos Sąjungos, tv3.lt portalo laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Seimo narys Žygimantas Pavilionis ir analitikas Marius Laurinavičius.
Ponas Žygimantai, kaip atrodo tas Rusijos kariuomenės telkimas? Kam jis reikalingas? Ko Rusija siekia tokiu būdu?
Ž. Pavilionis: Paprastai, kai Rusija telkia kariuomenę, tai baigiasi nelabai gerai. Panašiai kariuomenė judėjo aplink Sakartvelą 2008 metais ir gan ilgai ruošėsi tai okupacijai. Niekas tuo netikėjo, bet buvo įsiveržta į Sakartvelą, buvo įsiveržta vėliau į Krymą, panašiai dalyvauta Sirijoje.
Daug kas Vakaruose netiki, kad tai įmanoma, bet aš manau, kad mes turime ruoštis blogiausiam, kad tai galų gale neįvyktų. O ar tai neįvyks, priklausys nuo to, kaip vieningai ir kietai Vakarai atsakys į šias provokacijas, kurias akivaizdžiai kuria Rusija.
Ponas Mariau, jūsų akimis, tai yra tiesiog psichologinis žaidimas, gąsdinimas, ar iš tiesų tai gali būti rimta?
M. Laurinavičius: Mano supratimu, dažniausiai Rusijos puolimas arba nepuolimas, tos tarptautinės provokacijos, karinės avantiūros, kaip mes jas bepavadinsime, priklauso nuo to, ar atsiveria Rusijai langas tai agresijai, ar neatsiveria. Tai iš tiesų dabartinėje situacijoje pajėgų kaupimas prie Ukrainos sienos yra beprecedentis.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kaip ir ką reikia daryti. Tai iš tiesų, reikia ruoštis blogiausiam scenarijui ir ką daryti, kad tas langas Rusijai neatsivertų. Bet kalbant apskritai, grynai analitiškai, kol kas man tai yra panašiau į psichologinio karo elementus, kurie bet kuriuo momentu gali virsti ir į to tikrojo karo, su artilerija ir lėktuvais ir visa kita, priemonėmis.
Tiesa, yra vienas niuansas, kuris mane ir patį smarkiai neramina. Šalia to, kad aš šiuo metu labiau matau psichologinio karo elementus, aš matau informacinę erdvę, kuri šiek tiek kelia nerimą, nes tarsi yra pasirengimas kažkokioms provokacijoms. Prasidėjo nuo neva ukrainiečių teroristų sulaikymo Rusijoje, tada visos tos dezinformacijos operacijos Donbase apie neva vėl kažkokias ukrainiečių rengiamas provokacijas.
Žodžiu, ta informacinė erdvė tarsi signalizuotų, kad Rusija iš tiesų rengiasi kažkokiom provokacijom, o jeigu ji rengiasi kažkokiom provokacijom jau su kraujo praliejimu, iš tiesų kyla klausimas, kam to reikia, jeigu ne agresijai.
Ponas Pavilioni, kaip jums atrodo, ar čia grėsmė tik Ukrainai, ar visam tam regionui, kur yra Rusijos kariuomenė?
Ž. Pavilionis: Aš manau, tai yra tam tikras testas mums visiems. Ir Bideno administracijai, ir Vokietijai, ir Prancūzijai, kuri kol kas reaguoja ne taip kaip Baltijos šalys, Londonas ir Vašingtonas, bando kaltinti abi puses ar net perima rusišką retoriką.
Jeigu suskils aljansas, jeigu neduos atkirčio gilesnėmis sankcijomis, gal net tuo pačiu „Nord Stream 2“, jei visais būdais neparodys, kad tikrai mes tam prieštarausime, kaip kažkada Bidenas pas mus atskrido, kai Krymą užėmė ir iškart parodė tą kietesnę JAV liniją, tai gali istorija prasitęsti.
Jūs žinote, kad šį rudenį bus organizuojamos beprecedentinio masto puolamosios pratybos „Zapad 2021“, kur kartu su Baltarusija, gal net Kinija, bus daromi įvairūs dalykai čia aplink mus regione. Kai kurie analitikai mano, kad tie kuriami bendri centrai su Baltarusija ar įvedamos pajėgos niekada iš Baltarusijos neišeis.
Tai mes tai žinome nuo neatmenamų laikų – jeigu atversi Rusijai duris, tas peilis smigs iki tol, kol to kaulo nepasieks. Mes tą kaulą turime parodyti ir labai aiškiai, nedviprasmiškai. JAV tai parodė skambučiais, pakeldami savo pajėgas Europoje iki aukščiausio karinio lygio, siųsdami signalus dėl karinių laivų.
Bet mane labiausiai neramina Vokietijos ir Prancūzijos politika. Prisiminkime, kad būtent tos šalys blokavo narystės veiksmų plano suteikimą Ukrainai ir Sakartvelui 2008 metais. Aš manau, dėl tų šalių klaidų, tos šalys buvo okupuotos. Jeigu toliau tos šalys tęs tokią politiką, tai mums visiems teks sunerimti labai rimtai, todėl mes tą paramą turime rodyti labai tvirtą.
Ponas Mariau, kodėl Putinui amerikiečių reakcija rūpi labiau negu europiečių? Dėl to, kad Amerika tiesiog galingesnė šalis?
M. Laurinavičius: Jau nuo Sovietų Sąjungos laikų yra ta pati tradicija tiek Rusijos diplomatijoje, tiek slaptosiose tarnybose, kad jie iš tiesų rimtai, aš nesakau, kad visiškai, nevertina Europos, bet iš tiesų rimtai vertina tik Jungtines Valstijas dėl labai paprastos priežasties. Jungtinės Valstijos ir toliau yra pasaulio supervalstybė, ji yra galia.
Antras dalykas, kuris yra ne ką mažiau svarbus – Rusija, deja, bet reikia pripažinti, kad moka skaldyti Europą ir siekti, kad ta reakcija arba Europos veiksmai nebūtų tokie griežti arba skausmingi Rusijai kaip Jungtinių Valstijų.
Rusija mano ir dažnai yra teisi, kad su Europa ji galės arba susitarti, arba ją pašantažuoti, arba ją suskaldyti ir taip nuo jos kažkokių veiksmų, reakcijų apsisaugoti.
Ponas Pavilioni, ar nėra taip, kad amerikiečiams labiau rūpi, kas čia vyksta Europoje, negu patiems europiečiams? Kame problema, kad tokio griežtesnio atsako nesulaukiama iš Europos Sąjungos?
Ž. Pavilionis: Deja, bet būtent toks įspūdis susidarė man pirmą kartą apsilankius Amerikoje ir aš giliai nustebau ir pasakiau Lietuvos diplomatams, kad aš šešiolika metų maliausi Europoje ir štai susiderėjome dėl narystės, bet amerikiečiai turi strategišką požiūrį į pasaulį, kurio labai dažnai pritrūksta Europai. Jie dažnai žiūri savo nacionalinių interesų, žiūri regioniniu mastu, bet nemato viso pasaulio mastu, o būtent Amerika turi tą strateginį žvilgsnį.
Tačiau gyvendami pasienyje mes mąstome labai panašiai kaip amerikiečiai, nes mes visada toje išgyvenimo būsenoje. Amerikiečiai pergyvena dėl viso pasaulio išgyvenimo, mes pergyvename dėl savęs ir savo brolių išgyvenimo. Todėl tai ir sujungia.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
