Su dvasininku TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjosi žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Oras atšilo, daug žmonių išlėkė kas į aikštes, kas prie jūros, kas dar kur nors, visi būriais bendrauja ir mano, kad koronavirusas jau išlėkė. Jūs turite kitokią patirtį. Jūs einate į Covid-19 sergančiųjų reanimacijos skyrių, net ir šią naktį buvot. Tai ko jūs ten einat, ką jūs ten matot, kokia ta situacija, kai jūs nueinate į tą skyrių?
Iš tiesų yra dvi tikrovės. Tikrai, dabar orai gerėja, mes planuojamės atostogas, kažkur keliauti, oras geras. Bet žinot, jau virš metų ligoninėse trunka žiema ir ji nesibaigia. Situacija yra labai įtempta, tai toks jausmas, kad yra dvi tikrovės.
Mes, kurie laukiame atlaisvinimų, jau po truputį juos išgyvename. Bet ligoninėse, čia Antakalnyje, kur yra bene daugiausiai hospitalizuota kovido ligonių Lietuvoje, tai ta žiema tęsiasi jau virš metų.
Tarkime, šią naktį, kas jus kvietė, kodėl ir ką jūs matėte realiai? Kas buvo šią naktį?
Vakar artimieji, kurių brangus žmogus guli reanimacijoje, kvietė kaip kunigą, kad suteikčiau paskutinius sakramentus, kad pasimelsčiau už tą ligonį. Tai dar šiąnakt, vėlai vakare vykau į reanimaciją ir iš tiesų, nustebino vaizdas, nes mačiau, kad visi reanimacijoje gulėję yra penkiasdešimties metų ir jaunesni. Ir tai rodo, kad ta situacija tik rimtėja, mes susiduriame su naujomis viruso atmainomis. Tie artimieji kvietė kaip kunigą suteikti paskutinius sakramentus, tai naktį, po visų tarnysčių, kada tik galėjau, vykau.
O jūs daugiau paskutinį patepimą einate atlikti ar jūs nuolat vaikštote į tą skyrių?
Ir reguliariai, kas porą savaičių maždaug, bet ir kai iškviečia. Kai yra mirties pavojus, vykstame iš karto. Yra sudėtinga situacija. Mes, ten nuvykę kunigai, ką darom – kalbamės su tuo ligoniu, pasimeldžiam, suteikiam nuodėmių atleidimą ir ligonių sakramentą. Dažniausiai, jei ligonis yra reanimacijoje, jis negali nei kalbėti, nei komunijos priimti, tai tiesiog padrąsinu, perduodu linkėjimus nuo artimųjų, palaiminu medikus, pabendraujam, palaikom vienas kitą.
Bet jūs irgi užsiminėte įraše viename socialinių tinklų, kad jūs drebančiomis rankomis stengiatės užsirašyti tuos paskutinius žodžius, kuriuos jau mirštantys žmonės nori perduoti saviškiams. Ką tokioje situacijoje žmonės nori perduoti, ko jie prašo ir kam perduoti? Kas jiems svarbiausia tomis paskutinėmis minutėmis?
Taip, artimieji negali susitikti, aplankyti. Kitą kartą aš atėjęs pas ligonį matau, kad jam skambina tėtis, mama, vaikai ir jis neturi jėgų net atsiliepti. Graudi situacija. Artimieji tikrai susigraudinę, labai pergyvenantys, prašo perduoti kokius nors linkėjimus nuo šeimos, dažnai skamba tas pasiteisinimas, kad mes taip norėtume būti šalia, bet negalime ateiti. Bando perduoti tą žinutę, kaip jie rūpinasi, kaip norėtų, bet negali. Aš užsirašau visų vardus, pradžioje prieš maldą perduodu linkėjimus nuo artimiausiųjų, pabaigoje tai pakartoju, padrąsinu, kad žmogus būtų tvirtas, kantrus, kad nepasiduotų.
O kokie tie žodžiai, tai nieko ypatingo. Išsigrynina tokiose situacijose ir ligoniai, ir mes, kunigai. Nėra labai daug ką pasakyti. Brangiausias yra tas buvimas, prisilietimas, tiesiog galimybė perduoti linkėjimus, kad palaikom, kad esam su tavimi.
Jūs matote ne tik ligonius, bet ir medikus. Kaip jaučiasi jie?
Jie yra kaip fronte, kare, kitą kartą nėra laiko kalbėtis. Aš vakar buvau reanimacijoje, tuo metu gydytoja leidžia vaistus ligoniui į pilvą, aš tuo metu meldžiuosi – nėra kada pabendrauti. Nesinori labai trukdyti, priėjus kalbinti. Matau, kad kitas dirba prie kompiuterio, rašo vaistus, kiti nespėja lankyti ligonių, negali suteikti tiek dėmesio ir rūpesčio, kiek turėtų, nes situacija yra kraštutinė.
Kai paklausi, kaip galime jiems padėti, jie nežino, jie tiesiog įmesti į tą situaciją. Reikia juos pačius palaikyti, kad jie ištvertų. O tai jau trunka virš metų, tokios dvi tikrovės. Mes to nematome. Man tenka nuėjus tai pamatyti ir belieka toks buvimas, palaikymas ir malda, kuri turi ypatingą jėgą.
Skaudina ir gydytojus, ir mus, kurie matom juos iš arti, ką jiems tenka patirti, kai žmonės neigia visiškai viruso buvimą, arba sako, kad daktarai meluoja. Iš tiesų, sunku tai klausyti, bet aš suprantu, kad žmonės pavargę. Reikia jautrumo.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
