„Kai kupranugaris ateina, mes iš jo susirenkame knygas. Iš pradžių knygas skaitau pati, tačiau jei nieko nesuprantu, paklausiu mokytojos,“ – sako 11-metė mokinė Maryam Naveed.
Anot mokytojų, vaikams dabar tokių švietėjiškų iniciatyvų labai reikia, mat mokyklos – uždarytos. Tad nenuostabu, kad vos kupranugaris atžingsniuoja, jį apsupa visas būrys moksleivių.
„Kai ėmė plisti koronavirusas, viskas buvo uždaryta, įskaitant ir mokyklas. Atmosfera buvo slogi – tiek vyresniems, tiek jaunesniems. Šiame regione vaikams nėra jokių pramogų, nėra kur išvykti. Tad prasidėjus pandemijai ėmėme galvoti, ką galėtume padaryti dėl vaikų. Norėjome, kad tai užimtų mokinius ir būtų jiems naudinga,“ – pasakoja „Kupranugarių biblioteka“ vadovė Raheema Jalal.
Roshan knygas neša į keturis skirtingus kaimus, tad knygos pas vaikus atkeliauja tarsi pamainomis.
„Anksčiau rinkdavau medieną ir pardavinėjau ją turguje. Tačiau pas mane atėjo projekto „Kupranugarių biblioteka“ vadovė ir paklausė, ar mano kupranugaris galėtų nešioti knygas. Aš nustebau ir nesupratau, kaip tai atrodytų. Tačiau dabar nešioju knygas į keturis kaimus ir vaikams tai labai patinka,“ – pasakoja kupranugario savininkas Murad Ali.
Biblioteka dirba dvi–tris valandas per dieną. Vaikai tiesiog išsirenka knygas, kurios jiems patinka, o vėliau grąžina, kai vėl atkeliauja bibliotekon. Projekto smanytojai šį projektą nori plėsti į daugiau kaimų, tačiau tam reikia papildomų lėšų.
„Šiuo metu vykdome projektą su labai mažu biudžetu – jis nesiekia nė 120 dolerių per mėnesį. Jei gausime aukų ir knygų, norime plėstis – galbūt nešioti knygas net į 40 kaimų,“ – sako projekto „Kupranugarių biblioteka“ vadovė Raheema Jalal.
Projektas įgyvendinamas Balochistano provincijoje, kurios gyventojai sudaro arti pusės visos šalies gyventojų. Tačiau tai – labiausiai nuskurdusi Pakistano provincija, kurios raštingumo lygis siekia vos 40 procentų ir yra žemiausias šalyje.
