Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, sutikimą po mirties savo kūną paaukoti medicinai pastaraisiais metais pateikė apie pusšimtis tautiečių. Prieš dešimt metų per metus tai darydavo vos vienas kitas.
Mokytis iš realių kūnų prieš penkiolika metų medicinos studentams būdavo retenybė, mat Lietuvoje nebuvo įprasta savo kūną po mirties aukoti mokslui. Tačiau, anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkų, situacija gerokai pasikeitė ir norinčiųjų kūną paaukoti medicinai kasmet vis daugiau. Sutikimą savo kūną paaukoti medicinai kone prieš ketverius metus pasirašė ir vilnietė Goda.
„Aišku, aš suprantu, kad apie tai kalbėti yra makabriška. Nėra mūsų kasdienybėje priimta kalbėti apie savo mirtį. Yra tas toks: „O aš kalbu apise savo mirtį, tarsi toks kažkoks tabu, bet pakalbėjęs, pagalvojęs.. Tai natūralus procesas“, – teigia vilnietė Goda Raibytė-Aleksa.
Sako, namiškių jos idėja nesužavėjo. Tačiau tėvai šia tema tyli, vyras ir brolis žino, kad jeigu moteris nusprendė, jos neperkalbės niekas.
„Čia tarsi mano toks natūralus tęstinumas po mirties. Tokia mano prasmė – man kūno nebereikės. O kažkas jį panaudos geriems darbams. Gal kažką sužinos apie kokį naują raumenuką. Ar kaulų ataugą“, – sako G. Raibytė-Aleksa.
Mokytis su gyvų kūnu – daug prasmingiau
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Andrejus Suchomlinovas sako, kad tokių atvejų, kai artimieji visgi nusprendžia nepaisyti mirusiojo valios, irgi būna. Tačiau dažniau jos paiso.
„Paprastai paskambina artimieji, praneša, kad artimasis žmogus miręs, kad yra iš mūsų donoro registro, mes patikriname ir tada jau mes pasirūpiname kūno atvežimu. Tai gali būti iš bet kurio Lietuvos taško. Mes galime iš karto kūną vežtis pas save, galime po trumpo šarvojimo. Bet turi praeiti ne daugiau nei trys paros“, – pasakoja Medicinos fakulteto docentas Andrejus Suchomlinovas.
Medicinos studentams, kaip sako docentas, žmogaus sprendimas aukoti mirusiojo kūną itin svarbus. Ir džiugu, kad norinčiųjų tai padaryti po mirties per pastarąjį dešimtmetį gerokai padaugėjo.
„Jeigu mes turėjome keletą valios pareiškimų per metus, ir geriausiu atveju vieną kūną per metus, tai dabar mes turime tarp penkių ir dešimties kūnų per metus, o valios pareiškimų, taip vidutiniškai penkiasdešimt, keturiasdešimt per metus“, – sako A. Suchomlinovas.
Aukoti kūnus medicinai mūsų šalyje žmonės pradėjo prieš maždaug penkiolika metų. Savo studijų metais mokęsis iš panašių vaizdų ekrane bei muliažų, šiandien pats studentams dėstantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertas prisipažįsta – skirtumas palietus tikrą kūną ir muliažą – didžiulis.
„Pats pirmas įspūdis, kai pamačiau aortos disekaciją, tai buvo man netikėtas ir įspūdingas radinys“, – prisimena Teismo medicinos tarnybos ekspertas Sigitas Chmieliauskas.
Dovanodamas mokslui kūną, anot Medicinos fakulteto docento, žmogus gali pasakyti, ko nenorėtų, kad po mirties su juo būtų daroma.
„Kartais prašo, kad nepreparuotų vieno arba kito organo. Mes esame turėję atvejų, kai žmonės prašė nepreparuoti, pavyzdžiui, širdies. Na dėl kažkokių įsitikinimų turbūt“, – teigia A. Suchomlinovas.
Aukoti kūną galima trumpesniam ir ilgesniam laikui. Paaukotas metams labai praverčia gydytojams praktikams, pavyzdžiui, chirurgams. O štai ilgesniam laikui kūną specialistai balzamuoja ir studentai gali mokytis jau dešimtmečiais. Vėliau kūnai kremuojami. Medicinos fakultetas urnas saugo, kol bus įrengti kolumbariumai jiems laidoti.
Plačiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
.jpg)
