Emilis tikina, kad juose buvo labai sunku – vyresnieji globotiniai skriausdavo mažesniuosius, erzindavo. Vaikinas neslepia, kad patyrė ir fizinį, ir psichologinį smurtą, o auklėtojos dažnai to nesureikšmindavo arba stengėsi nesikišti. Visgi būtent globos namuose Ingrida suprato, kad jai kur kas mieliau vilkėti berniukiškus drabužius ir kad viduje ji visai nesijaučia esanti mergaitė.
„Man buvo gal penkeri ar šešeri metai, kai aiškiai tai pajutau. Apsirengiau vyresnio brolio drabužius ir atrodžiau sau toks gražus!.. Lyg būčiau pagaliau išsilaisvinęs, nusimetęs kažkokius nematomus šarvus ar grandines. Aišku, buvau dar visiškas vaikas ir tikrai nežinojau, kas su manimi vyksta, bet tas jausmas, kad mano išorė neatitinka vidinio pasaulio buvo labai stiprus. Niekam apie tai nepasakojau, o auklėtojos ir toliau stengėsi mane rengti mergaitiškai, nekreipė dėmesio į prašymus kitokių drabužių. Nekenčiau suknelių, sijonų, bet kurį laiką turėjau susitaikyti, kad negaliu nieko pakeisti“, – atvirai sako Emilis.
Vėliau jis apsigyveno globėjos šeimoje. Ten augo būrys mergaičių ir berniukų, kuriuos Emilis nuoširdžiai pamilo. Iki šiol juos laiko broliais ir seseremis, deja, ne su visais santykiai išliko šilti – sužinoję, kad Emilis translytis, kai kurie su juo nutraukė bendravimą. Panašiai nutiko ir su globėja.
„Nuoširdžiai liūdna, kad ji manęs nesupranta. Galbūt dėl to, kad globėja yra pastorė ir nesugeba suvokti, kad Dievas galėjo kažką netobulai sukurti ar padaryti „klaidų“ – leisti gimti vyrui moters kūne. Ji iki šiol galvoja, kad tai tėra paaugliški dalykai, kad anksčiau ar vėliau viskas praeis, bet... Aš niekada nebebūsiu mergina. Aš niekada ja ir nebuvau – mano protas, mano jausmai, mano mintys – viskas yra kaip vaikino, o kūnas... Jis keičiasi. Hormonų terapija vyksta labai sėkmingai, kaip ir balso mutacija. Jau atlikta krūtų šalinimo operacija. Dar laukia lyties keitimo operacija, bet ji labai brangi, todėl kol kas tai tik svajonė,“ – šypsodamasis pasakoja Emilis.
Vaikinas neslepia, kad siekti pokyčių nelengva, nes viskas kainuoja beprotiškus pinigus. Hormonų terapija yra mokama, krūtų šalinimo operacija atsiėjo net 3000 eurų, asmens tapatybės dokumentų keitimas – 500 eurų. O kur dar biurokratinės kliūtys ir daugybė kitų iššūkių.
„Visi pinigai, kuriuos išleidžiu savo pokyčiams, yra iš santaupų. Kiekvieną centą, kurį tik turiu atliekamą, taupau ateičiai. Visgi pinigai dar ne viskas... Jeigu neturėčiau artimų žmonių, kurie palaiko morališkai, o kartais ir finansiškai, siekti pokyčių būtų žymiai sunkiau. Šiuo metu turiu mylimą merginą - ji mane palaiko besąlygiškai. Kaip ir buvusios draugės šeima, kurios dalimi tapau. Kaskart atvykęs aplankyti jaučiuosi taip, lyg būčiau grįžęs į tikruosius namus. Ten nėra paslapčių, apsimetinėjimo, patyčių. Man nereikia bijoti būti savimi, jaudintis, ką sakyti, kaip elgtis. Esu priimamas toks, koks esu, mylimas be jokių sąlygų. Svajoju, kad vieną dieną taip galėtų jaustis visi translyčiai žmonės, kad ir kur juos likimas nuneštų,“ – sako Emilis.
Pokalbio metu taip pat išgirsite apie pragaro kelius, kuriais jaunam vaikinui teko praeiti siekiant savo virsmo, apie patyčias, svajones tapti barberiu ir įkurti šeimyną, kurioje rūpintųsi biologinių šeimų netekusiais vaikais.
Visą interviu su Emiliu Majoru žiūrėkite video įraše.
Laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
