Vilkaviškio rajone, Virbalyje, gyvenanti Irena Grabnyčių žvakes lieja jau gerą pusšimtį metų. Šeimoje augo šeši vaikai ir visi po Trijų karalių, tai yra nuo sausio šeštos dienos, kibdavo į darbą. Kad spėtų kuo daugiau žvakių nulieti.
„Aš ketvirta šeimoje, tai nuo septynių metų tą amatą išmokau. Tėtis išmokė. Liedavome šaltoje patalpoje. Net labai šaltoje. Apsivilkę būdavome skrandomis, veilokais rusiškais. Turi būti labai šalta, kad žvakės sušaltų“, – sako Virbalio gyventoja Irena Griešiuvienė.
Moteris pasakoja, kad jų šeima nebuvo labai tikinti. Žvakes liedavo ir jas prieš šią dieną, vasario 2-ąją, kai minimos Grabnyčios – pardavinėdavo.
„Nuo 25 dienos, o 25-ą jau pradėdavome pardavinėti, dar būdavo nešventintos. Tai kas negali atvažiuoti iš kaimų, tai paskui pasiima, pašventina, palieka zakristijoje arba paprašo kaimynų“, – pasakoja I. Griešiuvienė.
Taip žvakės Lietuvoje buvo liejamos daugybę šimtmečių – šis būdas žinomas nuo 14 amžiaus. Dabar viskas paprasčiau – žmonės jų tiesiog nusiperka. O seniau visi skubėdavo pasidaryti iki Grabnyčių.
Toks žvakių liejimo būdas senovėje buvo ypač populiarus Dzūkijoje. Gal dėl to, kad šiame regione dėl nederlingų žemių žmonės neturtingai gyveno ir neišgalėjo žvakių nusipirkti. Vasario antrą bažnyčiose žvakės buvo šventinamos. Paprotys išlikęs iki šių dienų. Nors šiandien pilnos parduotuvės įvairiausių žvakių, Irena sako, kad nemažai žmonių nori būtent tokių.
„Yra, yra, kas kaip įvertina. Vienas sako: o man „bile“ žvakė, o kitas jau ne. Nori šventintos ir nori šitos naminės, pagamintos. Nes tokių, kokias aš lieju, tikrai nenusipirksite“, – teigia I. Griešiuvienė.
Anot Irenos, tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lieti žvakes – paprasta. Reikia pasiruošti vašką, o ir pats liejimas užtrunka. Ant lanko prikabinama siūlų ir ant jų daugybę kartų liejamas šiltas vaškas. Liejama tol, kol išeina reikiamo storio žvakė. Vieną žvakę reikia aplieti net keliasdešimt kartų.
„Ir sprandą skaudėdavo, ir nugarą skaudėdavo, ir nuospaudų ant pirštų būdavo. Nežinau, kaip kiti broliai, seserys, bet aš tai nenorėjau. Aš norėjau lakstyti“, – kalbėjo I. Griešiuvienė.
Grabnyčios dar ir Perkūno diena
Katalikai nuo senų laikų tikėjo, kad būtent per Grabnyčias pašventinta žvakė gali apsaugoti nuo nelaimių. Vasario antroji vadinama ne tik Grabnyčių, o dar ir Perkūno diena. Jei užeidavo audra ir pasipildavo žaibai – žmonės skubėdavo tokią žvakę uždegti.
Seniau kiekvienas šeimos narys vos tik gimęs turėdavo savo Grabnyčios žvakę. Kiti dar jas vadina graudulinėmis. Ji būdavo uždegama per krikštynas ir lydėdavo visą gyvenimą iki laidotuvių.
„Kūčių dieną kiti užsidegdavo. Juk nebuvo anksčiau tų dekoratyvinių. Bet daugiausia tai ,,pagrabe”. Aš kiek prisimenu, eidavome į laidotuves, tai vietoje gėlių, tai nešdavomės žvakių“, – sako I. Griešiuvienė.
Beje, vasario antrosios senoliai laukdavo ne tik dėl Grabnyčių. Pagal šią dieną spėdavo orus. Jei ši diena saulėta – tikėdavo, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasarą dažnai trankysis Perkūnas. Jei daug sniego ant stogų – vasarą bus vešlios pievos.
O jei diena vėjuota – senoliai sunerimdavo – pavasaris užsivėlins, o galvijams gali net ir pašaro pritrūkti.
