Kokios nuotaikos šiuo metu Pekine? Ar vis dar galioja griežtos karantino taisyklės?
Pekine griežtomis izoliacijos sąlygomis gyvenome nuo sausio galo. Taigi kur kas ilgiau, nei karantinas trunka Lietuvoje. Bet dabar jau po truputį jaučiasi pagyvėjimas mieste, nes atsiranda automobilių kamščiai gatvėse, o iki tol buvo neįtikėtinai mažai mašinų. Aišku, gal tai nėra labai gerai – vėl didėja užterštumas, kadangi vasario ir kovo mėnesiais ši problema buvo kone išnykusi Pekine. Nors gyvenimo sąlygos lengvėja, atsirado daugiau priemonių, kaip galima kontroliuoti žmones, nes visi privalo turėti specialias aplikacijas, kurios parodo, ar asmuo Pekine yra bent keletą savaičių. Kitu atveju neįeisi į jokį restoraną, kavinę ar parduotuvę. Mes taip pat juokaujam, kad per karantiną atsirado žymiai daugiau paukščių Kinijos sostinėje ir šis laikotarpis, savaime suprantama, labiausiai išėjo į naudą gamtai.
Minėjote, kad kavinės ir restoranai labai griežtai žiūri, ką įsileisti į vidų. Vadinasi, jie jau veikia ir priima lankytojus?
Taip, maitinimo įstaigos pamažu atnaujina savo veiklą ir klientų jose daugėja, bet porą mėnesių Pekine neveikė nė vienas restoranas ar kavinė. Buvo laikotarpis, kai valdžia uždraudė net maisto išvežiojimą visame mieste, nes koronavirusu užsikrėtė keli išvežiotojai. Vienos didžiausių maisto išvežiojimo kompanijų Pekine veikla buvo sustabdyta trims savaitėms. Na, o dabar restoranuose galioja griežta sėdėjimo tvarka, kurią išbandėme per pietus viename restorane. Visi turėjome susėsti kaip mokykloje – ne vienas priešais kitą, bet šalia vienas kito. Man asmeniškai atrodo, kad sėdint vienam prieš kitą saugus atstumas susidaro didesnis, negu susėdus greta, tačiau su autoritetais Kinijoje nepasiginčysi.
Ar Pekine, lyginant su kitais kitais Kinijos miestais ir provincijomis, buvo susidariusi itin ekstremali situacija? O gal grėsmė nebuvo tokia didelė?
Pekine niekada nebuvo labai daug užsikrėtimo atvejų – oficialiai skaičiuojama maždaug iki tūkstančio, nors tai didžiulis miestas. Skirtingais duomenimis jame gyvena nuo 23 iki 32 milijonų žmonių. Tai pavyko pasiekti todėl, kad Pekinas iškart ėmėsi labai griežtų priemonių – kurį laiką buvo uždaryta absoliučiai viskas. Žmogus galėjo nueiti tik į maisto prekių parduotuvę. Kategoriškai buvo draudžiama kviestis svečių ir kiekvienas, kuris įeidavo į namą, buvo tikrinamas – ar jis yra gyventojas, ar ne. Gatvėse patruliavo ir kariuomenė, ir policijos pareigūnai, kurie griežtai bausdavo nesilaikančius socialinės izoliacijos. Taip pat kinai skubiai iškviečia greitąją pagalbą, jeigu tik sužino, kad kurioje nors šeimoje yra pasijutusių blogai. Užtenka pasidalinti tokia žinia su kaimynu ar kolega ir jau netrukus gali sulaukti greitosios pagalbos medikų, nes žmonės baiminasi COVID–19 atvejo arti savo namų. Taigi Pekine veikia labai daug viena kitą papildančių sistemų, kurios padeda apsaugoti miestą nuo ligos protrūkio.
O kaip jūs pati leidote karantino dienas? Gal išbandėte kažką naujo?
Nuo karantino paskelbimo pradžios aš buvau kelis kartus išvykusi iš Kinijos, nes visas likęs pasaulis dar nebuvo galutinai užsidaręs. Be to, į mūsų ambasados darbo lauką patenka ir kitos valstybės, kuriose turėjau labai svarbių susitikimų, todėl privalėjau juose dalyvauti. Taip pat suspėjau apsilankyti ir Lietuvoje, kol dar nebuvo paskelbtas karantinas. Tačiau grįžusi į Pekiną neturėjau galimybės mėgautis buvimu namie, kadangi prasidėjo tikras darbų maratonas. Tiesa, iš pradžių buvau prisidėjusi krūvą knygų, bet pavyko perskaityti vos kelis puslapius, nes blogėjant situacijai Lietuvoje sulaukėme prašymo surasti, nupirkti ir padėti pargabenti medicininių apsaugos priemonių. Taigi teko dirbti paromis ir tikrai neturėjome kada nuobodžiauti.
Ar šios paieškos tapo rimtu profesiniu išbandymu? Juk tokios patirties turbūt neturėjote iki tol?
Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad patys juk nesam tiekėjai ir įprastomis sąlygomis tokių darbų neatliekam – tai nėra ambasados funkcija. Bet mes reziduojame Pekine ir visas pasaulis šiuo metu perka iš Kinijos, kadangi nelabai yra kitų alternatyvų, todėl turėjome reaguoti į pagalbos prašymą ir įsitraukti į darbus pilnu pajėgumu. Visgi, Kinijoje yra labai daug niuansų, apie kuriuos paprastas žmogus net nepagalvoja ir apie kuriuos patys nežinojome, kol tiesiogiai nesusidūrėme su paieškomis. Ši Azijos valstybė yra milžiniška – joje labai daug tiekėjų ir gamintojų, didžiuliai atstumai, dėl kurių kyla nemažai logistinių iššūkių. Taip pat daug nerimo kelia prekių kokybė, nes fiziškai jų patikrinti neturime galimybės – kroviniai tiesiai važiuoja į sandėlius oro uoste. Be to, reikia turėti specialius prietaisus, leidžiančius įvertinti kokybę ir pamatyti defektus, o atiduoti tikrinimus trečiajai šaliai neįmanoma, nes viskas užtruktų iki mėnesio ar net ilgiau. Mūsų tikslas – kuo greičiau Lietuvos medikams pristatyti reikiamas priemones, todėl tenka rizikuoti ir pasikliauti tiekėjų sąžiningumu. Beje, nuo balandžio 1 dienos Kinijoje pagaliau atsirado sertifikuotų gamintojų ir tiekėjų sąrašas, kuris bent kažkiek palengvina paieškas.
Jums teko atlikti daug papildomų užduočių, bet tiesioginiai ambasados darbai irgi nebuvo sustoję?
Pastarąsias tris savaites mes iš tikrųjų gyvenome labai įtemptai ir net sakyčiau audringai. Visgi Lietuvos ambasada per visą karantino laikotarpį nebuvo uždaryta, nes mes didelę laiko dalį praleisdavome joje – turėjome susikūrę budėjimo grafikus. Aišku, vizų neišdavinėjome ir dabar to nedarome, nes keliauti juk niekur negalima, bet turėjome pasirūpinti lietuviais, įstrigusiais Azijoje bei jų grįžimu namo. Iki šiol jų yra įstrigusių, todėl vieniems reikia padėti prasitęsti vizas, kitiems – padėti išvykti iš šalies, nors yra ir tokių lietuvių, kurie sąmoningai pasilikę karantinuotis, pavyzdžiui, Tailande. Taigi ambasada darbo turi, tik jo specifika gal kažkiek pasikeitusi.
Ambasadore, nors esate Kinijoje, bet stebite situaciją ir Lietuvoje – kaip mes, lyginant su kinais, tvarkomės?
Man atrodo, kad Lietuva į kilusią pandemiją sureagavo gana greitai ir rimtai. Žingsniai, kurie buvo žengti, iš tikrųjų yra labai reikalingi ir svarbūs siekiant sustabdyti viruso plitimą. Šiuo metu man didesnį nerimą kelia kalbos apie karantino švelninimą, nes mačiau, kiek visa tai truko Kinijoje ir kas vyksta dabar – į įprastas gyvenimo vėžes grįžtama labai pamažu. Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad Kinijos ir Lietuvos masteliai nevienodi, žmonės bendrauja labai skirtingai. Galiausiai fiziniai atstumai tarp lietuvių būstų yra gerokai didesni, kadangi turime daugiau vietos, o kinų supratimas apie asmeninę erdvę irgi kitoks nei vakariečių – jie linkę žymiai arčiau būti šalia vienas kito. Taigi esama labai daug specifinių skirtumų, kurie lemia atitinkamus sprendimus. Visgi, šis virusas dar mažai pažįstamas ir nereikėtų itin atsipalaiduoti, nes jis nuolat pateikia staigmenų. Bent jau Kinijoje kalbama, kad antroji COVID–19 banga greičiausiai kils rudenį.
O kokios nuotaikos jūsų artimųjų rate Lietuvoje? Ar palaikote ryšį? Per šias Velykas negalėjote grįžti namo, tad, kaip jas sutikote?
Kaip ir daugelis šeimų visame pasaulyje, mūsiškė Velykas atšventė prie kompiuterio. Bent jau tokiu būdu galėjome pamatyti vieni kitus. Ne per visas Velykas pavyksta grįžti į Lietuvą – išimtis yra Kalėdos, kurias visuomet švenčiu namie. Visgi, nerimo šįkart turėjau daugiau, nes tai buvo pirmos Velykos mano 87–erių metų mamai, kai jas sutiko visai viena. Vasario mėnesį palaidojome tėtį, todėl mamytei buvo dvigubai skaudžiau. Bet nieko pakeisti negalėjome ir džiaugėmės nors tuo, kad galėjome pasikalbėti per Skype.
Jūsų mama, būdama tokio garbaus amžiaus, bendrauja internetu? Tai nuoširdžiai stebina!
Taip, mano mama labai stengėsi ir išmoko puikiai naudotis Skype programa. Visgi jai neliko kitos išeities – kai dukra dirba taip toli nuo Lietuvos ir grįžta retai, nori nenori tenka ieškoti bendravimo būdų. Mums abiems svarbu ne tik išgirsti balsą, bet ir pamatyti vienai kitą, o šiuolaikinė technika suteikia tokią galimybę. Taigi amžius nėra jokia kliūtis išmokti naujų dalykų! Antrą Velykų dieną turėjome uždarą renginį ir Lietuvos ambasadoje, nes karantino sąlygos tai jau leido – kitu atveju nebūtume galėję susiburti.
O kokius jūs pati svarstote ateities scenarijus – ypač, jei pandemijos banga vėl smogs rudenį?
Aš labai tikiuosi, kad iki tol bus sukurti efektyvūs vaistai ir gal bus kažkokių tikslesnių žinių dėl vakcinos nuo COVID–19. Šiuo metu daugybė mokslininkų – amerikiečių, kinų, korėjiečių, japonų, britų dirba ties šituo reikalu ir jeigu visi jie suvienys jėgas žmonijos labui, tai galbūt vakcinos sulauksime artimiausiu metu. Bent jau amerikiečių mokslininkai kalba, kad medikams skirta vakcina galėtų pasirodyti rudeniop, o visiems gyventojams – kitų metų pavasarį. Belieka tikėtis, kad šios prognozės anksčiau ar vėliau taps realybe.
