Lietuvos jūrų muziejuje tvyro Valentino dienos nuotaika. Meiliai vienas į kitą žvilgčioja pingvinai. Ne kartą turbūt teko girdėti, kad šie neskraidantys paukščiai yra idealūs partneriai poroje – antrą pusę pasirenka vieną kartą ir visam gyvenimui. Tačiau tikrai ne visi. Pasitaiko tikrų kazanovų. Vienas tokių – Bikis.
„Pradėjo savo Kazanovos vardą užkariavimą nuo poros su viena iš seniausių pingvinių bandos. Kai nukaršino ją, persimetė prie jaunesnių“, – pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus biologas Pavelas Kulikovas.
Tapęs jaunu našliu, Bikis pradėjo mėgautis viengungyste. O tada gyvenimas pasisuko netikėtai – pingvinas susirado partnerį vardu Snapinas. Du vyrukai poravimosi laikotarpiu apsigyveno bendrame lizde.
„Pradžioj net neatkreipėme dėmesio, kuris su kuriuo, kol galiausiai pamatėme, kad ten abudu patinai ir jie keičiasi vaidmenimis, sakykime, taip. Ir okupavo vieną lizdą, kartu ten gyveno. Lyg iš pažiūros laimingai“, – sako Povilas.
Vieną dieną prie porelės lizdo pasirodė jauna patelė Gilė ir pasisiūlė į kompaniją. Patinėliai ją išvijo, tačiau panelė buvo atkakli – nuolat lankydavo porelę. Taip laikui bėgant viename lizde jau bandė tilpti visi trys pingvinai. Tačiau vietos maža, tad vis kažkuriam tekdavo nakvoti šalia lizdo. Ir visada tai būdavo vienas iš patinėlių. Galiausiai užvirė tokios aistros, kad Bikis su Snapinu suprato, jog jiems reikia ne vienas kito, o Gilės. Ir net susipešė.
„Geriausi draugai tapo aršiausiais priešais. Tai pradėjo muštis vieną dieną, bet susimušė tiek, kad teko įsikišti mums patiems. Juos reikėjo atskirti. Vieną reikėjo gaivinti jau ir vaistais, ir antibiotikais. Po kelių savaičių atgavo jėgas. Laimėtojas buvo Bikis. Tai jis kaip ir iškeitė partnerį į partnerę, liko kartu gyventi lizde“, – kalba Pavelas.
Su Gile Bikis gyveno ilgai ir laimingai, susilaukė palikuonių, kol pingvinui neprasidėjo vidurio amžiaus krizė. Metė jis Gilę, susidėjo su kita pigviniuke, o po kiek laiko šią iškeitė į kitą partnerę. Anot biologų, tokios gyvūnų meilės istorijos tik primena, kad žmonės nėra vieninteliai visais įmanomais būdais besistengiantys pratęsti savo giminę. Štai eršketai savo poros ieškoti keliauja tūkstančius kilometrų.
„Jis gyvendamas Kaspijos jūroje, kad nuplaukti į nerštavietę, kad susitiktų, susiporuotų, sutiktų savo gyvenimo antrą pusę, jis turi tūkstančius kilometrų pakilti Volgos upe“, – sako Lietuvos jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.
Antros pusės ieškoti ilgon kelionėn išsiruošia ir langustai. Tik jie tai daro taip masiškai, kad patelėms dėmesio išvengti niekaip nepavyksta.
„Jie į pasimatymą po vieną neina. Ir po du neina. Ir po tris neina. Jie susimeta į didžiulius pulkus, po keliasdešimt, po kelis šimtus, o yra rūšių, kur tūkstančiais – visi vieną dieną nutaria ir eina pas panas“, – pasakoja Remigijus.
O lūpažuvė savęs ilgomis kelionėmis visai nevargina. Jei jaunai patelei tenka gyventi tarp subrendusių patelių, ji pakeičia lytį ir tampa patinėliu. Taip pat pasielgia ir nesubrendę patinėliai. Ką sugeba išdarinėti savo kūnu, atėjus laikui poruotis demonstruoja ir kita žuvis – otas.
„Jis visą gyvenimą gyvena ant dugno. Ir staiga pavasariop, kada vanduo sušyla iki 14 laipsnių, jam reikia sušokti savo šokį, kad paliktų palikuonis. Ir tada patelė pakyla į paviršių ir pradeda turkštis ir aplink susiburia visą plejadą patinėlių“, – kalba Remigijus.
O žolę primenantis vandens gyvūnas yra rūpestingiausias tėtis pasaulyje. Tai – jūrų adata. Patelė ikrus sudeda į jo sterblę ir patinėlis juos nešioja pusantro mėnesio. Patelė tuo metu gyvena savo nepriklausomą gyvenimą.
„Žinoma, po tam tikro laiko tarpo jam nieko nebelieka, tik atsisveikinti su savo vaikais. Negi su jais plaukiosi visą gyvenimą?“, – sako Remigijus.
Į meilės reikalus, ko gero, atsainiausiai žiūri koralai. Šie tik kartą metuose paleidžia savo ląsteles. Tačiau jų būna tiek daug, kad pašvietus specialia lempa, galima išvysti štai kokį vaizdą. Tiesa, koralai šiek tiek ir mistikai – sėklą jie paskleidžia tik per pilnatį.