Milžiniški juodi plotai – tai šią savaitę gaisro nusiaubta Vilniaus rajono Budreliškių kaimo pašonė. Pleškanti žolė pasiekė Taurų mišką, artėjo ir prie gyvenamųjų namų. Laimė, ugniagesiai spėjo ją sutramdyti. Tokie gaisrai itin grėsmingi. O apleistų pievų Lietuvoje vis dar pilna.
Tad Valstybinių miškų urėdijos specialistai kasdien stebi pavojingiausias teritorijas mat esant sausam orui ir vėjui – užtenka mažos kibirkšties ir perdžiūvusia žole ugnis plinta žaibiškai.
„Labai greitai, per sekundę metras gali būti ir dar greičiau, jei labai didelis vėjas, tai labai pavojinga“, – kalba girininkas Vytautas Dirsė.
Ir gaisras dažniausiai kyla dėl neatsakingo žmonių elgesio – ne vietoje numestos nuorūkos, netvarkingai kūrenant laužus ar deginant nugenėtas šakas.
„Tiesiog nesitiki, kad gali taip greitai degt ir plėstis, jie galvoja padegė laužą, degs ir sugebės suvaldyt“, – sako V. Dirsė.
Tad pavasarį prasidėjus aplinkos tvarkymui ir miškininkai, ir ugniagesiai vis dažniau rengia reidus ir baudžia pažeidėjus.
„Girininkai reiduoja kiekvieną darbo dieną, nes būna miške, stebi situaciją, aplinką. Ir savaitgaliais skelbiam reidus. Pastebėjus, kad žmonės piktavališkai degina žolę, tas žmogus patraukiamas atsakomybėn ir skiriama bauda nuo 30 iki 230 eurų“, – komentuoja Trakų regioninio padalinio miško apsaugos specialistas Dainius Matyžonok.
Pernai Lietuvoje nubausta 60 neatsakingų ar piktybiškų žolės degintojų. Bauda gal ir nedidelė, bet tenka atlyginti ir žalą gamtai, kuri, jei užsiliepsnoja dar ir miškas, skaičiuojama tūkstančiais. Įsišėlusi ugnis sunaikina viską, kas pasitaiko jos kelyje, supleškina gyvūnų buveines, paukščių perimvietes, retus augalus.
„Išdega paklotė, apdega medžiai, kurie paskui su klaustuku ar gyvens, ar negyvens. Miške išdega didelė dalis floros ir faunos, kiškučiai maži sudega, gali stirnos jauniklis nespėt pabėgt nuo gaisro“, – kalba D. Matyžonok.
Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademijos mokslininkai sako, kad žūsta ne tik augalai ir gyvūnai, nukenčia ir dirvožemis.
„Išdega viršutiniai dirvožemio sluoksniai, žūsta ten esantys organizmai – padaroma žala“, – sako aplinkos ir ekologijos katedros profesorius Vitas Marozas.
Tenka laukti ilgus metus ir net dešimtmečius, kol liepsnų nuniokos teritorijos vėl atsistato.
„Jeigu gaisras intensyvus, katastrofinis, tai ir šimtai metų gali praeiti, mes esam darę tyrimus po žemutinio, neintensyvaus gaisro kaip atsistato žolinė augalija, samanos. Tai žolinė augalija atsistato per keletą metų, o samanų danga tai 10 ir daugiau metų reikia, kad atsistatytų“, – aiškina V. Marozas.
Vien šiemet Lietuvoje jau kilo 700 žolės gaisrų,. Jų metu išdegė per 773 ha pievų ir miško paklotės.