Visgi organizatoriai sako, kad nemokamai žmonės eiti nenori, mat savo laisvalaikį organizuoti tingi ir neturi kada, kiti porina, kad verslai infliacija ir neva dėl to pakilusiomis kainomis dažnai tik prisidengia. Baltijos jūra, smėlis, kopos, šalia jų vinguriuojantys pušynų takeliai ir pirmi savo kojomis nueiti 50 kilometrų. Į tokį vienos įmonės organizuojamą žygį keliavo ir šiaulietė Violeta.
„Tuo metu atrodė, kad jau niekada niekada, bet paskui grįžau, pailsėjau ir nuo to, ko gero, ir užkabino tas žygiavimas visas, ir nuo to prasidėjo mano vaikščiojimai“, – pasakoja žygeivė Violeta.
Violeta pasakoja, kad žygiuojant nuvargsta, bet ne viena dešimtis savo kojomis įsuktų kilometrų padeda atsipalaiduoti ir išvalyti mintis nuo darbinių rūpesčių. Ūpą, pasak merginos, pakelia ir bendro žygiavimo dvasia – tūkstančiai žmonių šypsosi, vedasi kartu ir savo keturkojus. Tiesa, už tokį malonumą tenka ir gerokai praverti piniginę. Violeta sako, kad ir žygių kainos vis didėja.
„Kiek kilometrų, pastaruoju metu, link to jau ir kaina eina. Tarkim, jeigu kokį 30 kilometrų eini, tai apie 30 eurų jau gali tekti ir už bilietą sumokėti. Aišku, perkant anksčiau, būna pigiau. Laukiant paskutinės minutės, faktas, kad kaina kyla“, – aiškina Violeta.
O jei sugalvotumėt organizuotai nužingsniuoti 50 kilometrų, toks žygis asmeniui gali kainuoti ir 40 eurų. Tad panašu, kad infliacija išpūtė ir oro, kuriuo kvėpuojame, ar takelio, kuriuo einame, kainas. Vienas iš žygius organizuojančios viešosios įstaigos „Trenkturas“ įkūrėjų Vytautas Bartulis sako, kad žygių kainas per metus pakėlė trečdaliu.
„Augo ir tų pačių miestiečių atlyginimai, kurie renkasi tokius žygius. Augo ir mūsų išlaidos. Tai yra visa infrastruktūra, dešimties žmonių nuolatinė komanda. Kuomet miškingose vietovėse sukuriama starto finišo zona, kuomet yra padaroma iki keliolikos punktų, kur kiekviename groja muzika, gaunate užkąsti, pasitinka savanoriai. Viskas gražiai sumarkiruota ir taip toliau ir panašiai, tai visa tai ir kainuoja tuos pinigus padaryti“, – sako „TrenkTuro“ vadovas Vytautas Bartulis.
Pasak „Trenkturo“, jų suorganizuotas žygis iki 10 ar keliolikos kilometrų gali kainuoti ir 10 eurų. Įvairių žygių įstaiga per metus suorganizuoja apie 10, o į juos vidutiniškai susirenka apie 4000 žmonių. Tad mažiausiai iš vieno žygio įstaiga susirenka apie 40 tūkstančių eurų. O žmonės žygiams, į kuriuos galėtų eiti savarankiškai, pinigų negaili. Mat yra įstaigų, žygius organizuojančių nemokamai, bet nepaisant to, anot „Trenkturo“, jų žygeivių skaičius nei kiek nemažėja.
„Mūsų žygeivis yra daugumoj miesto žmogus. Dažniausiai sunkiai dirbantis arba turintys savo įtemptą buitį ir dažnai jis neturi kada, o gal ir neturi noro organizuotis savo laisvalaikį“, – kalba V. Bartulis.
Kad žygeivių skaičius auga, pastebi ir kitos žygius organizuojančios įmonės atstovai. Mat per pastaruosius ketverius metus, pasak „Pėsčiujų“ turo vadovo, žygiuojančių skaičius išaugo trigubai. Tiesa, kainų įmonė teigia nekėlusi. Žygių kaina siekia nuo 10 iki 20 eurų ir kilo vos euru ar dviem. Tad kritikos savo didesniems konkurentams negailintis vadovas sako, kad žmonės ir patys „pasikabina“ ant reklamos, mat kas dar gali įeiti į žygio kainą, jei ne oras ir miško takas?
„Daugiau beveik nieko ir neįeina. Tai yra marketingas. Veikia marketinginiai dalykai, kur iškelia to žygio, sakykim, brand‘ą. Ir tiek. Paslaugos yra identiškos. Netgi geresnės mažesnėse žygio organizacijose. Ne tai mano ar kito. Yra išvis mažų organizacijų, kurios labai kokybiškai ir nuoširdžiai dirba. Tokias pačias paslaugas duoda ir tikrai kaina yra trigubai mažesnė“, – teigia „Pėsčiųjų turas“ vadovas Ruslanas Fiodorovas.
Žmonės už žygius, pasak įmonės vadovo, permoka, nes yra išlepę – nori ateiti ir viską gauti, nieko neveikdami.
„Žygio metu pasirūpinam tualetais, vandeniu. Atitinkamose punktuose stovi nuostabaus skonio kareiviškos košės, košė su virtuve ir marinuotais agurkėliais, kas yra mūsų kertinis žygio, kaip sakant, tikslas net gal. Labai žmonės net dėl to ateina į žygius. Nori vėl košės“, – kalba R. Fiodorovas.
Žmonės nori ne tik košės. Bent jau aktyviau žygiuojančios moterys žygiuose nori matyti ir savo vyrus.
„Turbūt 80 procentų moterys. Vyrai ne tokie aktyvūs, bet moterys jos tempiasi vyrus į gamtą“, – sako R. Fiodorovas.
„Einant tu tiri daugybę valandų tuščių, kurios yra tik tau ir tik jums. Galbūt moterys labiau mato galimybę žygiuose tuos santykius pagerinti“, – teigia V. Bartulis.
Tiesa, augo ne tik žygių, bet ir maratono kainos. Lietuvoje įvairiuose bėgimuose ir užsienyje 380 kilometrų ultramaratonuose bėgęs Karolis sako, kad kainos už bėgimus ir maratonus, nors ir dvigubai mažesnės nei kitose šalyse, kandžiojasi ir didėja kartais ir Lietuvoje.
„Ta viršutinė riba, tarkim galėjo būt, aš pamenu ten kokie 40 eurų registruojantis likus porai savaičių, tai dabar yra 70 eurų. Tai yra ne keli eurai, tai yra daug daugiau“, – tvirtina bėgikas Karolis Urbelionis.
Visgi bėgikas sako, kad, pavyzdžiui, Vilniaus maratono kokybė kasmet gerėja ir pritraukia nebe kelis šimtus, o dešimtis tūkstančius žmonių, o ir kainų kilimas dėl infliacijos jo nestebina.
„Jeigu anksčiau atveždavo ten 20 tualetų į startą ir tada ten pamatai tas eiles ir supranti, kad gal jau nebenori ten nieko prieš pat startą, dabar tų tualetų yra gerokai daugiau ir kiekvieną jį atvežti iš tikrųjų, išlaikyti, ten valyti, prižiūrėti tikrai kainuoja. O be tualetų, ten elektros, be vandens yra dar aibė kitų dalykų“, – kalba K. Urbelionis.
Ekstremalaus bėgimo su kliūtimis „Alfa Run“ vadovas Vladislavas Pocius sako, kad visgi žmonės – protingos būtybės ir mato, kai jais yra pasinaudojama, ir jeigu jam tai nėra naudinga, jis į kokybišką renginį negrįš ir už jį nemokės.
„40 eurų bilietas brangus į šitą renginį ar pigus į šitą renginį? Jis sako taip. Jeigu man yra šitas renginys įdomus, tai aš mokėsiu ir 140, bet dėl to, kad jis man yra neįdomus, aš ir 1 už jį nesumokėsiu“, – sako V. Pocius.
Ir visgi, pasak Pociaus, įvairius sveikatinimosi renginius ar pramogas organizuojantys verslai kelia kainas manipuliuodami infliacija: „Po tais dalykais galima dangstytis. Kuras mūsų atveju, kiek mes kuro sunaudojam. Jeigu šiaip paėmus. Dalyvis pats atvažiuoja iki vietos, tai kur aš čia? Nebent įpilsim į baką, kad kelti tas starto finišo pūsles ir tas pats per visą dieną sueis vienas generatorius, nu ten vandenį papumpuoti.“