Ir nors prieš beveik metus Švietimo, mokslo ir sporto ministerija žadėjo ir daugiau specialistų ir daugiau dėmesio tokiems vaikams, šiandien situacija nesikeičia. Ministerija su kaltinimais kategoriškai nesutinka, esą naujovių yra, tik reikia palaukti.
Penktokas Deividas verčia pirmokams skirtą knygą: „Ra... id .. id...es...Ra... Ra... di... s.“
Taip du žodžius „Rašom raides“ pasiseka perskaityti ne tik Deividui, bet ir daugeliui disleksiją turinčių vaikų. Berniuko mama sako apie tai, kad sūnus turi tokį sutrikimą sužinojusi iš pedagoginės psichologinės pagalbos tarnybos. Šeimoje, kurioje auga dar trys vaikai, daugiau tokio sutrikimo neturi niekas. Tėvai esą irgi sveiki. Berniuko mama norėtų, kad mokykloje jos sūnui ir kitiems vaikams dislektikams būtų daugiau pagalbos.
„Logopedą jis gauna. Bet tai yra mažai. Mums jo neužtenka, mes einam į polikliniką. Bet vėlgi, poliklinikos yra apkrautos. Jį pasikviečia kas mėnesį, kas du“, – pasakoja berniuko mama Rima.
Disleksijos centro vadovė, taip pat turinti vaiką dislektiką, pastebi, kad sutrikimų sąraše sąvokos „disleksija“ net nėra. Tai reiškia, kad ne visi specialistai žino, kaip su tokiais vaikais dirbti.
„Disleksija yra aiški diagnozė, kuri apibrėžia labai aiškius niuansus. Labai aiškius sunkumus. Skaitymo, rašymo sutrikimas neapibrėžia viso spektro, ką iš tikrųjų reiškia disleksija. Tai yra ne vien tik skaitymas, rašymas. Tai yra nerimo sutrikimas. Tai yra erdvės suvokimo sutrikimas, tai planavimas, balansavimas, labai daug dalykų“, – aiškina disleksijos centro vadovė Jurgita Pocienė.
Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar pernai pavasarį žadėjo, kad naujovių būtent dislektikams bus daugiau, tėvai, sako, esą per beveik metus nepasikeitė niekas. Pati Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atkerta – naujovių yra, o štai pavadinimo „disleksija“ sutrikimų sąraše tikrai kol kas nebus.
Esą pasitarę su mokslininkais, nusprendė, kad to nereikia. Nors daugiau nei prieš dešimtmetį tokiame sąraše disleksija buvo. Šiandien esą mokytojams nėra reikalo žinoti vaiko diagnozės.
„Kartais yra labai didelis noras žmones sudėlioti į tam tikras dėžutes. Ir pasakyti: čia vienoks, čia kitoks, čia trečioks. Mes švietime linkę kalbėti apie individualius vaiko poreikius. Konkretus vaikas turi konkrečias išvadas, ir konkrečias rekomendacijas. Kaip atliepti to vaiko poreikius. Todėl mokytojai nėra tikslinga žinoti konkrečios vaiko diagnozės“, – tikina ministrės patarėjas Ignas Gaižiūnas.
Esą svarbiau yra žinoti, kokius ugdymo metodus reikia taikyti. Tik, kaip sako Disleksijos centro vadovė, nežinant, kad tai yra, pavyzdžiui, disleksija, specialistai mokykloje nežino, kokius mokymosi metodus taikyti.
„Net kūno kultūros mokytojas turėtų žinoti, kad šiam vaikui yra disleksija. Nes jis galimai negalės greitai pagauti kamuolio, jis galimai negalės eiti per buomą, jis išmoks, bet jam bus daug sunkiau. Jis negalės koordinuotai šokinėti, kaip tai darys klasiokai. Tada kiti iš jo juoksis“, – sako J. Pocienė.
Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos atstovai dėsto: disleksija – tas pats skaitymo sutrikimas, tik pavadintas kitaip. Ir paaiškina, kuo vadovaujasi tarnyba teigdama savo išvadas, kurias vėliau mato pedagogai.
„Atmetama vaiko intelekto sutrikimo tikimybė. O jo akademiniai gebėjimai labai ryškiai skiriasi nuo intelektinių gebėjimų. Vertinimo metu analizuojame rašto darbus ir atliekame savo vertinimus. Tokių standartizuotų metodikų, kad būtų įvertinta disleksija – nėra“, – teigia logopedė Džiuljetą Pikelytė.
„Disleksijos terminas Lietuvoje daugiausiai naudojamas mokslinėje kalboje. O praktinėje pedagoginėje psichologinėje kalboje, mes naudojame – specifiniai skaitymo ir rašymo sutrikimai“, – aiškina psichologė Liana Brazdeikienė.
Atokiau nuo sostinės esantys kai kurių mokyklų vadovai sako, bėda dar didesnė, dirbti su disleksiją turinčiais vaikais – nėra kam.
„Mes galime pirkti paslaugą. Kritišku atveju mes taip bandėm padaryti, net PPT išsiuntėm prašymą, ar galėtų parduoti tą paslaugą. Betarpiškai iš tarnybos pasakė, kad jie neturi galimybių. Dar viena įstaiga raštu irgi atsakė, tai supratom, kad ta problema yra ne tik mūsų“, – pasakoja Sasnavos pagrindinės mokyklos direktorė Asta Giedraitienė.
Ministerija laikosi savo – esą netrukus specialistų daugės, nes ir algos didėja, ir tokių specialistų rengimo programos tobulinamos, yra galimybė persikvalifikuoti. Tik štai ne vien ministerija čia, kaip sako ministrės patarėjas, turi pasistengti.
„Yra savivaldybių, kurios skiria ir vienkartinę 20 tūkst. eurų išmoką, yra kas skiria tarnybinius butus atvykstantiems specialistams. Tai prisitraukti specialistų yra ir savivaldybės atsakomybė. Valstybės pareiga, kad mokiniai rinktųsi tas studijų programas, arba esami pedagogai ir šitų specialistų parengti“, – tvirtina I. Gaižiūnas.
Tiesa, kiek anksčiau Švietimo mokslo ir sporto ministerija yra sakiusi esą specialistų trūkumą užpildys mobiliosiomis komandomis, kurios aptarnaus kelias mokyklas vienu metu. Dabar jau apie tokią idėją nekalba.
