Tad vieni tėvai susitaiko su likimu ir vaikams samdo privačius logopedus, o kiti – steigia net ir specialias mokyklas vaikams su tokiu sutrikimu. Valdžia ragina kiek palaukti ir žada, kad jau nuo kitų metų turintiems disleksiją mokyklose bus lengviau.
„Altermalyvūs lerapiniai nelodai“, – taip disleksiją turintis vaikas mato ir skaito tekstą, kuris iš tikrųjų skamba štai taip: alternatyvūs terapiniai metodai. O už tokį raidžių kratinį ne vienas mokykloje buvo palydėtas mokytojo pastaba. O kur dar besišaipantys bendraklasiai.
Tokių vaikų, kaip sako asmeninį tyrimą atlikusi Disleksijos centro vadovė Jurgita, Lietuvoje galima rasti kone kiekvienoje klasėje – apie dešimt procentų. Pasaulyje atliekama daugiau tyrimų, tad tokių vaikų – apie penkiolika–dvidešimt procentų.
„Tai yra didžiulė problema, tai yra siaubingai didelė problema. Todėl, kad tokių vaikų mes kiekvienoje klasėje turime kaip minimum vieną tikrai, bet dažniausiai du ar tris, tik ne visi net ir žino, ir iš tikrųjų tie vaikai labai dažnai taip ir būna tokie nurašyti. Tinginiai, svajokliai, iš jų tyčiojamasi“, – pasakoja disleksijos centro vadovė Jurgita Pocienė.
Tarp tokių vaikų ir kaunietės Loretos sūnus. Šeštokas sunkiau skaito ir rašo. Moters šeimoje sunkiau ne tik jam, bet ir dvejais metais vyresniam broliui – aštuntokui.
„Daliai šitų vaikų būna šokinėja raidės. Dalis raidžių jiems skirtingos. Mano sūnaus atveju, V į L raidės, jis gali jas maišyti. Intelektualiai su juo viskas yra gerai, bet skaitymas iš jo atima labai daug jėgų“, – sako dislektiko mama Loreta Fokienė.
Loreta džiaugiasi, kad jos vaikas lanko Valdorfo mokyklą, ir papildomai dar samdo jam logopedą, pas kurį tenka važinėti net į Vilnių. Kitaip, tokiems vaikams įprastoje mokykloje būtų gerokai sunkiau.
„Mokytojai galvoja, kad jis per mažai dirba, namie tėvai laiko tinginiu, ir gaunasi dvigubas spaudimas. Ir tas spaudimas vaiką emociškai gniuždo. Taip jis gauna dvejetus, taip ir yra. Bet atsigriebia per kitus dalykus. Tarkim pasakodamas, atsiskaitydamas žodžiu, kažką tai“, – kalba L. Fokienė.
Vieni tėvai vis dar tikisi, kad valdžia į turinčius smegenų sutrikimą atsižvelgs ir skirs įprastose mokyklose daugiau dėmesio, o kiti nesitiki nieko, ir problemą sprendžia kitokiais būdais. Vilnietė Inga pati turinti du vaikus dislektikus nutarė suburti panašaus likimo vaikus, ir įkūrė specialią privačią mokyklą dislektikams.
„Vadovėliai nėra pritaikyti, jie yra standartiniai, su labai daug teksto. Labai daug papildomos ir nereikalingos informacijos. Kuri tokių vaikų dėmesį labai blaško. Neleidžia susikaupti pamokų metu“, – sako D & D school vadovė Inga Bajalytė Petkuvienė.
O dar įprastos mokyklos programose dislektikams per daug dalykų.
„Jiems reikia tą informaciją dozuoti, atrinkti tinkamai, pateikti tinkamai. Skirti pakankamai laiko, kad jie įsisavintų. Ir daryti kuo daugiau vadinamųjų multisensorinių užduočių, kad jie galėtų ir paliesti ir pamatyti“, – aiškina I. Bajalytė Petkuvienė.
Todėl nuo rudens veiks šešios klasės vaikams su disleksija, kuriose bus ne daugiau nei septyni mokiniai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neslepia – nesinori, kad tokių mokyklų daugėtų. Tikslas, kad visi vaikai ir su sutrikimais, ir visai sveiki mokytųsi kartu. Tačiau neslepia kol kas tai sunkiai pasiekiama. Nors nuo kitų metų ministerija žada, kad ir disleksija bus nustatoma anksčiau, antroje klasėje, ir ją nustačius vaikai bus ugdomi tikrai kokybiškiau.
„Prašom ir pedagoginių psichologinių tarnybų kai nustatomas toks sutrikimas, teikti mokykloms rekomendacijas. Taip pat įvairūs patikrinimai, tiek pagrindinių ugdymų patikrinimas, tiek brandos egzaminai yra pritaikomi vaikams, atsižvelgiant į šį sutrikimą. Gali būti skiriamas net skaitovas, kuris padėtų perskaityti užduotį“, – sako ministerijos atstovė Jolanta Navickaitė.
Daugiau rekomendacijų gaus ir mokytojai, kad žinotų ne tik kaip atpažinti dislektiką, bet ir kaip su juo bendrauti.
„Kad mokytojai labai aiškiai žinotų, kad jeigu į klasę atėjo vieną ar kitą sutrikimą turintis vaikas, kur jam rasti pagalbą. Pirmiausia pagalba – mokykloje dirbantis švietimo specialistai, dėl to dedame pastangas, kad būtų įdarbintas ir tinkamas specialistų skaičius“, – teigia J. Navickaitė.
Kol kas didžiausia problema atokiau nuo miestų esančiose mokyklose. Dėl to ministerija suka galvą – ką daryti su specialistų trūkumų ten. Mąsto net apie mobiliąsias komandas, kurios aptarnaus kelias mokyklas vienu metu.
