Ir dar įspūdingesnis 30-mečio lietuvio ekstremalo Mariaus Čiūtos šuolis nuo 700 metrų uolos prie Gardos ežero Italijoje. Marius šiam šuoliui ruošėsi trejus metus ir vadina jį įsimintiniausiu praėjusių metų skrydžiu.
„Prieš šuolį tikrai labai jaudinausi, nes tokia dvejonė buvo ir jis truputėlį sudėtingesnis, nes siena truputį, kaip mes vadiname, pozityvi. Tai reiškia, kad kai tu iššoki, tu turi pradėti skristi nuo jos, nes kitaip ji tave pradės gaudyti, o tu nenori, kad ji tave pagautų“, – sako M. Čiūta.
Marius yra vienas iš dešimties lietuvių, užsiiminėjantis B.A.S.E jumpingu – pavojingiausiu ir rizikingiausiu sportu pasaulyje.
„Tai yra arčiausia, ką dabar žmonija pasiekė prie senos svajonės skristi, skristi kaip paukščiui. Tai kol kas tai yra didžiausias atitikmuo“, – įsitikinęs jis.
Ekstremalai – su specialiais, greitį dar padidinančiais kostiumais ar be jų – šoka nuo pastatų, antenų, tiltų, uolų ar skardžių.
Nušokęs nuo uolos, Marius visada patiria laisvąjį kritimą, o pasiekęs optimalų aukštį – išskleidžia parašiutą. Tuomet belieka tik saugiai nusileisti ant žemės – šiuo atveju tiesiog į apstulbusių atostogautojų pilną paplūdimį Graikijoje.
„Kuo aukščiau, tuo aišku ilgiau skrisi ir didesnį greitį įgausi. Greitis labai priklauso nuo kostiumo, bet maniškis, tarkim, nėra pats greičiausias, jis nėra „voverės kostiumas“, bet kažkur 170–200 km/val. va tokį greitį galima išvystyti“, – pasakoja ekstremalas.
Skrydį Norvegijoje Marius iki šiol prisimena dėl to, kad nuo uolos pavojingai nėrė tiesiog į rūką. Ekstremalas džiaugiasi, kad ir šis, ir kiti jo šuoliai buvo sėkmingi. Tiesa, neslepia, kad nepavykus nusileisti yra tekę pakabėti medyje. Ir ne tik…
„Vienas toks gal labiausiai nemaloniausias, tai kažkada įvariau, įskridau į erškėtrožių krūmą. Tai teko ir pora valandų save iškrapštyti pora valandų, ir dar pora dienų su pincetu visus tuos spygliukus iš savęs išsitraukti, kas buvo pamokantis nusileidimas“, – teigia M. Čiūta.
Mariaus mokytojas – Arvydas. Jis su secialiu sparnuotu kostiumu nardo padangėje, anot jo, kaip mažas lėktuvėlis. 31-erių ekstremalas nuo dvylikos metų svajojo apie tokius skrydžius ir pasakoja apie pirmąjį savo B.A.S.E. šuolį prieš dešimt metų nuo 240-ies metrų antenos.
„Ant krašto jaučiausi kaip medinis buratinas, visas tiesiog sumedėjęs ir ne nenorėjau pajudėti iš vietos. Kodėl aš turėčiau šokti? Bet įveikiau savo baimę perlipau per save, nušokau ir supratau, šitas yra tikrai mano“, – pasakoja Arvydas Vasiliauskas.
Dabar Arvydo sąskaitoje – pusantro tūkstančio šuolių su parašiutu, o nuo uolų apie pusketvirto šimto, iš jų – daugiau nei šimtas su sparnuotuoju kostiumu. Būtent su šiuo kostiumu laisvasis kritimas, palyginus su įprastu šuoliu parašiutu, tampa gerokai ilgesnis.
„Už tą patį vieną pakilimą galima tris kartus išbūti ore. Ir ne tik kad išbūti ir kristi į apačią, o vat sugalvoju, kad noriu skristi toliau kažkur. Tarkim, mes šokinėjame Pociūnų aerodrome, tai pakankamai nesunkiai galime nuskristi iki Prienų miesto ir atgal“, – kalba jis.
Abu ekstremalai sako, kad B.A.S.E. jumpingas – neatsiejama jų gyvenimo dalis, suteikianti neaprėpiamos laisvės pojūtį, tačiau ir Arvydas, ir Marius pripažįsta, kad baimė – nuolatinė jų palydovė.
„Vien dėl tos baimės gal ir einam mes į šitą sportą, nes jeigu nebūtų jokio įspūdžio, jokio jaudulio, tai neverta būtų tuo užsiiminėti. Man baisiausias momentas yra iki iššokimo, po iššokimo tu jautiesi tarsi žuvis vandeny“, – tęsia jis.
